History of Lithuanian warfare: between tradition and novelty

Karybos istorijos terminas dažniausiai gobiamas bendriausio pavadinimo – karo istorija. Tai visų susijusių su karu reiškinių istorija. Šio straipsnio tikslas yra aptarti šios sferos mokslinių tyrimų plėtros poreikius ir galimybes, tyrimų metodologinius ir metodinius aspektus. Visuotinė karybos istorija išsemia tradicines šio mokslo galimybes, tačiau Lietuvos karybos istorija dar neatsakė į svarbiausius jai keliamus klausimus. Esame priversti dirbti tradicine kryptimi, nes be tvirto pagrindo dar negalime aukščiau pakilti. Pernelyg didelis dėmesys Lietuvos karybos problematikai ar išskirtinis domėjimasis reikšmingais Europos ar pasaulio kariniais įvykiais, izoliavus šias temas, ardo neperskiriamus istorijos ryšius. Bandymai didinti konteksto svarbą tik iš dalies kompensuoja Lietuvos karybos tyrimų ribotumą dėl kartais didžiulio atotrūkio tarp Lietuvos ir Europos karybos lygio: pvz., ką bendra turi 1863 metų sukilimas su Prūsijos karais XIX a. VII dešimtmetį. Tą atotrūkį gali sumažinti tik regioninės istorijos studijos, juoba kad karai dažniausiai vyko ne vienoje ar dviejose valstybėse, bet plačiose erdvėse. Kaip tik tokie Lietuvos karybos istorikų tyrimai padės atrasti taip reikalingą jungiamąją grandį tarp to, kas atskira ir bendra. Reikalinga ir tradicinė, ir modernioji karybos istorija. Lietuvos tyrėjams tenka ir dar kurį laiką teks susidurti su pamatinių tyrimų stoka ir pagalbinių priemonių trūkumu, todėl reikės naudotis kitų šalių metodais, priemonėmis ir studijomis. Mūsiškė karybos istorija tik tada atitiks minimalius mokslo reikalavimus, jeigu jos specialistai sugebės gerai organizuoti savo darbą ir plačiai bendradarbiauti su kitų sričių, valstybių ar mokyklų institucijomis ir tyrinėtojais.The history of Lithuanian warfare is just at its initial stage. Therefore, the aims of the present article are to define the main terms of this discipline and to present the up-to-now historiography of this field. The main part of the study is concerned with the needs of the history of warfare, its methods and methodology. There is a distinction made between traditional methods of analysis and modern tendencies and subjects. The analysis of traditional methods is based on the experience of Polish specialists in the history of warfare, whereas, the new tendencies are represented in the review of several articles of Western historians. The author analyses the main problems occurring because of personnel, great dependence on ideology, a gap between the Lithuanian and foreign scientific centres and subjects. Finally, the importance of coordination and cooperation in the development of the history of Lithuanian warfare is emphasized by suggesting particular solutions to the present problems