Senųjų Lietuvos knygų antraštės

Straipsnyje pradedama nagrinėti iki šiol išsamiau netyrinėta senųjų Lietuvos knygų antraščių raida, aptarta analizuojamos temos istoriografija, gilinasi į teorinius antraščių terminologijos klausimus. Nuodugniai analizuojamos termino „knygos antraštė“ sampratos ir vartojimas. Nors literatūrologija - ir pasaulio, ir Lietuvos mastu - yra tikrai sena, smarkiai išplėtota mokslo šaka, vis dar tebesama literatūros reiškinių, kuriuos net specialistai suvokia greičiau intuityviai. Vienas iš tokių reiškinių yra literatūros kūrinio ar knygos antraštė. Antraštės terminas net literatūros mokslininkų paprastai vartojamas „aksiomiškai“, tarsi savaime suprantamas dalykas. Lietuviškame enciklopediniame knygotyros žodyne konstatuojama, kad antraštė - tai pavadinimas, ir pateikiama klasifikacija pagal antraštės vietą leidinio ar leidinių serijos struktūroje. Tokia definicija netenkina literatūros mokslininkų. Straipsnyse siekiama atsakyti į klausimus: ar antraštė ir pavadinimas yra tapatūs dalykai, ar senųjų leidinių pavadinimai laikytini tik antraščių sudėtine dalimi. Tyrimui pasirinkti 1574–1773 metų senieji Lietuvos leidiniai. Baigiamojoje išvadoje autorė pažymi, jog akivaizdu, kad antraštė tikrai yra (ar bent jau buvo) ne tik pavadinimas, bet savarankiška literatūros forma, turinti savus kanonus, pasižyminti savitais raidos dėsningumais ir drauge atspindinti bendrąjį epochos skonį bei stilių. Cituoti, kupiūruoti, versti renesansines ir barokines antraštes derėtų atsargiai ir pagarbiai - nors jų pagrindinė funkcija yra praktinė reprezentacinė, vis dėlto jos yra literatūros tekstai tikrąja to žodžio prasme.The paper investigates so far little explored development of the titles of old Lithuanian books, discusses the historiography of the analysed topic, and goes deep into theoretical issues of title terminology. It thoroughly analyses the concepts and usage of the term “book title”. Although literary science – both global and Lithuanian – is a really old and highly developed branch of science, there still occur literary phenomena that are perceived rather intuitively even by specialists. One of these phenomena is the title of a literary work or book. The term of the title is usually used axiomatically even by literary scientists, as if being matter-of-course. The Lithuanian encyclopaedic linguistic dictionary states that the title is the name, and gives classification according to the place of the title in the structure of the publication or series of publications. This definition does not satisfy literary scientists. The paper seeks to answer the questions: Are the title and the name identical notions? Should the names of the old publications be considered only an integral part of the titles? Old Lithuanian publications of 1574–1773 were selected for the research. In the final conclusion the author notes that it is obvious that the title is (or at least was) not only the name, but an independent form of literature with its own canons, peculiar development patterns, reflecting the overall taste and style of the epoch. Citing, expurgating and translation of Renaissance and Baroque titles should be done with caution and respect; although their primary function is practical representational, they still are literary texts in a proper sense