Gatvės vaiko atskirties ir reintegracijos problemos

Kai kurios socialinės grupės visuomenės nepriimamos, ignoruojamos, atstumiamos ir užmirštamos. Daugelį visuomenei žalingų ir nepageidaujamų reiškinių įprasta sieti su asocialių, disfunkcinių šeimų sąvokomis. Straipsnyje analizuojamos gatvės vaiko atskirties ir reintegracijos problemos. Aptariama gatvės vaiko sampratos istorinė pedagoginė raida, išskiriami faktoriai, sąlygojantys vaiko atsidūrimą gatvėje. Analizė išryškino, kad mokyklose reikia stengtis ne kuo daugiau suteikti žinių, o ugdyti mokinių asmenybę, kurti vaikams malonią atmosferą. Nereikia pamiršti, kad daugeliui gatvės vaikų per sunku mokytis, jie bėga iš mokyklų, nenori grįžti. Šiems vaikams ugdymo programos turi būti patrauklios ir tokios, kurios ugdytų vaiko pasitikėjimą savimi ir savarankiškumą. Nereikia pamiršti ir neformalių programų svarbos. Mokykla turi tapti ugdymo koordinatoriumi, kultūriniu centru ir rizikos grupės vaikų stebėtoju, analizuotoju. Mokytojai turi palaikyti glaudžius kontaktus su tėvais, kitomis socialinėmis institucijomis. Mokyklose stokojama dėmesio užklasiniam ir užmokykliniam ugdymui. Lietuvoje nėra sukurtos gatvės vaikų priežiūros sistemos ir tinkamai parengtų pedagogų. Sistemos sukūrimas ir pedagogų specializacija būtų realūs žingsniai, sprendžiant šią problemą. Be to, reikalingi respublikiniai ir regioniniai koordinaciniai centrai, kurie koordinuotų gatvės vaikais užsiimančių organizacijų veiklą bei skleistų jų sukauptą patirtį. Šias funkcijas galėtų prisiimti vaikų teisių tarnybos bei turinčios darbo patirtį su šiais vaikais institucijos.Some social groups are unaccepted, ignored, repudiated and forgotten by the society. Many detrimental and undesirable factors to the society are normally related to the concept of asocial and dysfunctional family. The article analyses the problems of isolation and reintegration of a street child. Historical and pedagogical development of the concept of the street child is discussed and factors influencing a child's being in the street are distinguished. An analysis revealed that the school should create pleasant atmosphere and help a child develop its personality instead of trying to render as much knowledge as possible. It is worth remembering that many street children are not capable to learn, they run away from school and do not want to come back. Education programmes for such children should be attractive; they should develop self-confidence and independence. Informal programmes are also very important. The school shall become a coordinator of education, a cultural centre and an observer and analyser of children at risk. The teachers should maintain a close contact with parents and other social institutions. The lack of attention to after-class and after-school education is felt in schools. There is no observation system of children at risk and appropriately prepared educators in Lithuania. The creation of the system and specialization of educators would be important steps towards the problem's solution. Moreover, there is a need for republican and regional coordination centres that would coordinate activities of organizations working with street children and would share their experiences. The functions could be attributed to the Child Rights Services and other institutions which have experience with the children