LDK literatūros istorijos modelis

Straipsnis yra Sigito Narbuto studijos „Nuo Mindaugo raštų iki Karpavičiaus pamokslų“ (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2000) recenzija. Knyga yra XIII–XVIII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštijos apžvalga. Ji turi išties solidų pagrindą – atskirų studijų bei publikacijų komplektą, kurį kuriant ir atnaujinant daug prisidėjo ir pats apžvalgos autorius. Narbutas įveda naują, valstybinį, literatūros analizės kriterijų ir pagal jį modeliuoja, sukonkretina kitus aspektus: lietuvių literatūros istorijoje anksčiau plačiai taikytą kalbos kriterijų ir raštijos terminą. Šis žingsnis yra savailaikis ir nuoseklus. Literatūros istorijai grąžinamas istoriškumas: pabrėžiama, jog raštijos paminklai atrenkami ir vertinami kaip konkretaus istorinio fenomeno – konkrečios valstybės kultūros pavidalai. Išryškinus valstybingumo kriterijų Lietuvos literatūros istorijoje, vienas problemiškiausių tampa Mažosios Lietuvos raštijos fenomenas. Lituanistui, rašančiam Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, reikia kelti Mažosios Lietuvos klausimą, ieškoti būdų, kaip prišlieti ją prie valstybės kultūros ir literatūros istorijos. Todėl diskutuoti reikėtų ties tomis apybraižos vietomis, kur Mažosios Lietuvos raštijos faktai prišliejami prie LDK valstybės kultūros be komentaro. Vis dėlto Narbuto apžvalga, savo turiniu ir bibliografija reprezentuojanti tiek apskritai XX amžiaus, tiek konkrečiai pastarojo Nepriklausomybės dešimtmečio lietuvių literatūros mokslininkų darbus, tikrai kelia valstybinį ir pilietinį patriotizmą.The article is a review of the study by Sigitas Narbutas entitled “Nuo Mindaugo raštų iki Karpavičiaus pamokslų” [From Mindaugas’ Writings to Karpowicz’s Sermons] (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2000). The book is an overview of writings of the 13th–18th-century Grand Duchy of Lithuania. It has a really solid basis – a set of separate studies and publications. The overview’s author himself heavily contributed to creating and updating of this set. Narbutas introduces a new national criterion of literary analysis and according to it shapes and concretises other aspects: a language criterion and a term of writings which were previously widely applied in the history of Lithuanian literature. This step is timely and consistent. The history of literature regains a historical aspect: the book stresses that remaining valuable writings are selected and evaluated as forms of a particular historical phenomenon – a particular state’s culture. After highlighting the criterion of statehood in the history of Lithuania’s literature, the phenomenon of Lithuania Minor writings becomes one of the most problematic. The expert in Lithuanian philology who writes the history of the Grand Duchy of Lithuania needs to raise an issue of Lithuania Minor and to find ways to link it to the state culture and the history of literature. Consequently, discussion should focus on the places of the essay in which facts of Lithuania Minor writings are linked to the state culture of the Grand Duchy of Lithuania without comment. However, Narbutas’ overview, the content and bibliography of which represent scholars’ works of Lithuanian literature of the 20th century in general and the last decade of the Independence in particular, certainly inspires state and civil patriotism