Mickevičiaus Vilniaus legenda

Straipsnyje aptariama A. Mickevičiaus Vilniaus periodo legenda, susijusi su jo studijų metais, filomatų ir filaretų veikla Vilniaus universitete. Aptardama filomatų veiklą, autorė pažymi, kad jie buvo idealistai, tai įrodo jų susirašinėjimas ir dokumentinė medžiaga. Taip pat pažymima, kad būtent filimatai su A. Mickevičiumi buvo pirmieji, kurie Vilnių aprašė eilėmis. Analizuodama legendos susiformavimo procesą, autorė pažymi, kad būtent filomatų idealizmas tapo legendos pagrindu – paleisti gandai apie filomatus tapo jų arešto ir tremties pagrindu, o jie, išvaryti iš Vilniaus, tapo herojais, vertais pagarbos ir užuojautos. Pažymima, kad taip pat ištremtas A. Mickevičius Vilniaus studentų herojizaciją užbaigė emigracijoje Paryžiuje, savo poemoje „Vėlinės“ parodydamas filomatus kaip kankinius ir taip padovanodamas jiems literatūrinį nemirtingumą, veikalo įžangoje, be kita ko, pažymėjęs, kad Vilniaus studentų byloje esama kažko mistiško ir paslaptingo. Autorė pažymi, kad pamažu grįžus ištremtiesiems, prasidėjo tarsi antrasis legendos gyvavimo etapas, įsirašęs į miesto kultūrinį gyvenimą – įamžinant su A. Mickevičiumi susijusias vietas. Autorė konstatuoja, kad A, Mickevičiaus legenda gyva Lenkijos literatūrinėje tradicijoje iki šių dienų, analizuoja jos sklaidą lenkų kultūroje, aptaria literatūrinių „šventųjų vietų" lankymą, atminties įamžinimą bei pasikartojantį legendos siužetą, kurį tęsė jau kita karta - XX a. antrojo ir trečiojo dešimtmečių studentija (Cz. Miłoszas ir kt.).The article discusses a legend of the Vilnius period of Adam Mickiewicz related to the years of his studies and activities of the Philomathes and Philarets in Vilnius University. In discussing the activities of Philomathes, the author of the article notes that they were idealists, which is evidenced by their correspondence and documentary materials. It is also noted that it were the Philomathes with Mickiewicz were the first to describe Vilnius in poetry. In analysing the process of the formation of the legend, the author of the article notes that it was the idealism of the Philomathes which became the basis of the legend: rumours put out about the Philomathes became the grounds for their arrest and deportation, and, having been exiled from Vilnius, they became heroes deserving respect and compassion. It is noted that Mickiewicz, who was also deported, completed the glorification of the students of Vilnius in his exile in Paris, showing the Philomates in his poem Dziady (Forefathers’ Eve) as martyrs and thus bestowing literary immortality on them. In the introduction, among other things, he noted the case of the students of Vilnius contained something mystical and mysterious. The author of the article emphasises that as the exiles were gradually returning, a kind of the second phase of the legend’s life began and it was recorded in the cultural life of the city by commemorating the places associated with Mickiewicz. The author of the article states that Mickiewicz’s legend has survived in Polish literature until the present day, analyses its spreading in Polish literature, discusses the visiting of literary “sacred places”, commemoration of the legend and its recurring storyline, which is continued already by a new generation – studentship of the second and third decade of the twentieth century (Czesław Miłosz and others)