Išbandymas sovietmečiu

Straipsnis yra Rimanto Kmitos monografijos „Ištrūkimas iš fabriko. Modernėjanti lietuvių poezija XX a. 7–9 dešimtmečiais“ (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009) recenzija. Tyrimo korpusą Kmita susikonstruoja iš lietuvių poezijos aukso fondui priklausančių autorių – Jono Juškaičio, Sigito Gedos, Vytauto Bložės, Tomo Venclovos, Juditos Vaičiūnaitės – sovietinio laikotarpio kūrybos. Tačiau, analizuodamas kiekvieno iš šių autorių poeziją atskirai kaip estetinį reiškinį, Kmita deklaruoja siekiąs modeliuoti bendresnius poezijos raidos sovietmečiu dėsnius. Estetinė poezijos plotmė, poezijos modernizavimo siekis sovietmečiu interpretuojamas dominuojančio diskurso kontekste, tad pats poezijos modernėjimo procesas ir konkretūs poezijos tekstai suvokiami ir aiškinami kaip tam tikrų tvarkų, kaip logikų reprezentantai, o ne kaip individualus autoriaus kūrybinis projektas, gimstantis ir puoselėjamas asmeninėmis pastangomis. Monografijos autorius apskritai pasirodo kaip subtilus poezijos interpretatorius, gebantis tekstinę analizę prasmingai susieti su sociokultūrinio konteksto aprašymu, intertekstine rekonstrukcija ir kultūrinėmis asociacijomis. Bene didžiausias knygos privalumas yra tas, kad tekstas subtiliai „panardinamas“ į kontekstą ir pasiūloma ne tiek galutinė vieno ar kito teksto interpretacija, o konteksto ir pačios istorijos reguliuojamos interpretavimo kryptys, kuriomis tiesiami tolesni keliai ir pačiam knygos autoriui, ir kitiems tyrinėtojams.The article is a review of the monograph by Rimantas Kmita entitled “Ištrūkimas iš fabriko. Modernėjanti lietuvių poezija XX a. 7–9 dešimtmečiais” [Escape from the Factory. Modernisation of Lithuanian Poetry in 1960s–80s] (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009). The subject of Kmita’s research is Soviet period creative work of a number of the most eminent Lithuanian poets, Jonas Juškaitis, Sigitas Geda, Vytautas Bložė, Tomas Venclova and Judita Vaičiūnaitė. However, examining each of these authors’ poetry individually as an aesthetic phenomenon, Kmita declares that he seeks to shape general laws of poetry development in the Soviet period. In the Soviet era, the aesthetic plane of poetry and the objective of poetry modernisation were interpreted in the context of a prevailing discourse; therefore, the poetry modernisation process itself and specific texts of poetry were perceived and interpreted as representatives of certain procedures and logic, rather than an author’s individual creative project which was born and nurtured through personal efforts. In general, the monograph’s author seems a subtle interpreter of poetry who is able to meaningfully relate textual analysis to the description of sociocultural context, intertextual reconstruction and cultural associations. The book’s greatest advantage is, perhaps, that the text is delicately “plunged into” the context and not a final interpretation of one or another text is suggested, but rather interpretation directions regulated by the context and the story itself, in which further ways are paved for both the book’s author and other researchers