Patarlių ir priežodžių mįslės

Recenzijoje aptariamas akademinis „Lietuvių patarlių ir priežodžių“ antrasis tomas. Į šį lietuvių folkloristikos istorijos įvykį žvelgiama iš bendresnės folkloro tyrimų perspektyvos. Akademinis sąvadas – unikalus šaltinis ne vien paremiologijos, kitų rūšių ir žanrų folkloro specialistams, senosios religijos ir mitologijos tyrinėtojams, bet ir visiems humanitarams – kalbininkams, istorikams, kultūrologams. Patarlės ir priežodžiai pradėti fiksuoti dar XVI amžiuje. Tikėtina, kad dalis tuomet užrašytų tekstų jau nebūtų mūsų pasiekę kaip sakytinė tradicija. Verčiant šimtus šio leidinio puslapių, sutelkusių apie 3300 patarlių tipų, kyla įvairių minčių – ir apie tas patarles bei priežodžius kūrusios ir vartojusios bendruomenės būdą, dažnai pragmatišką ir būtinai šmaikštų santykį su pasauliu ir savimi, ir apie frazės lakumą, kalbos teikiamas galimybes. Antrasis tomas apima vos keletą raidžių: E–J. Patarlių tipų aprašai, semantinių laukų sudarymas – ne vien kruopštumo, bet ir kompetencijos reikalaujantis darbas, tai puikus pamatas tolesniems tyrimo žingsniams – galima išsamiai juos aprašyti, interpretuoti ar net mėginti atkurti vidinę pasakymų logiką, ją kūrusias giliąsias mąstymo struktūras. Nors aptariamasis leidinys teikia nemaža duomenų patarlių prasmei suvokti ir interpretuoti, vis dėlto dažnai jau nepakanka ir jų. Šiandienos skaitytojams sunkiau atpažinti pirmines patarlių intencijas, kartais ir suprasti jų turinį.The review discusses the academic second volume of “Lietuvių patarlės ir priežodžiai” [Lithuanian Proverbs and Sayings]. This event in Lithuanian folkloristics history is viewed from the general perspective of folklore research. The academic compendium is the unique source not only for the specialists of paremiology and folklore of other types and genres, researchers of the old religion and mythology, but also for all specialists of humanities: linguists, historians and culturologists. Proverbs and sayings started to be recorded back in the 16th c. It is likely that part of the then recorded texts would not have reached us as oral lore. The hundreds of pages of the publication which contain around 3 300 proverb types give rise to various thoughts: about the character of the community who created and used those proverbs and sayings, often pragmatic and necessarily snappy relationship with the world and themselves, pregnancy of the phrase, and language potential. The second volume covers a few letters: from E to J. The descriptions of proverb types, the formation of semantic fields is the work that requires both accuracy and competence and is a perfect foundation for further research – they might be extensively described, interpreted or the internal logic and the deep thinking structures could be recreated. Although the publication under discussion provides a lot of data for the understanding and interpretation of the meaning of proverbs, they are not sufficient in many cases. Contemporary readers find it more difficult to recognise the initial intentions of proverbs and sometimes even understand their content