Su atsiprašymais, bet be nusižeminimo

Straipsnis yra Irenos Buckley studijos „Retorikos tradicija XIX amžiaus lietuvių literatūroje“ (2006) recenzija. Recenzijoje išdėstyti samprotavimai ir mintys – tai bandymas pažvelgti, ką šis veikalas duoda XIX amžiaus Lietuvos kultūros tyrimams. Nemažą knygos dalį sudaro Simono Daukanto tekstų retorikos analizė, kuri ne tik originali, bet ir pateikia naujų įžvalgų, padeda geriau suprasti Daukanto istoriografinį palikimą ir jo literatūrinę vertę, aiškiau suvokti literatūrine forma skleidžiamus visuomeninius siekius. Buckley puikiai parodo ypatingą Daukanto dėmesį retorinės raiškos priemonėms. Atidžiai tyrinėjamos ir Daukanto pramanytos, tikriems istoriniams veikėjams priskiriamos kalbos, kurių daugiau yra pirmajame Daukanto istorijos darbe „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių”. Čia ypač veiksmingai ir nuosekliai parodoma tiesioginė ir netiesioginė antikos kultūros stereotipų įtaka. Buckley analizė parengia prielaidas išsamesnei ir labiau pagrįstai Daukanto visuomeninių-politinių pažiūrų rekonstrukcijai. Įdomi ir knygos autorės atlikta krikščioniškos retorikos analizė. Paskutinėje knygos dalyje, kuri skirta romantinei retorikai, nelabai suprantami epizodiški palyginimai su latvių literatūra. Šie palyginimai pernelyg fragmentiški, tad veikiau ardo knygos vientisumą ir nuoseklumą, bet neišplečia analizės lauko. Tyrėjos taikyta metodologija buvo produktyvi ir akivaizdžiai adekvati XIX amžiaus kultūros tyrimams. Tačiau abejonių kelia autorės bandymas atsisakyti istorizmo tradiciją traktuojant kaip antlaikinę, visuotinę, kurios esmė lieka ta pati antikos ir mūsų laikais.The article is a review of the study by Irena Buckley “Retorikos tradicija XIX amžiaus lietuvių literatūroje” [Tradition of Rhetoric in 19th-century Lithuanian Literature] (2006). Pieces of reasoning and thoughts in the review are an attempt to look at this work’s contribution to the research on the 19th-c. Lithuanian culture. A large part of the book is the analysis of the rhetoric of texts by Simonas Daukantas. It is not only original, but also gives new insights and helps gain a better understanding of Daukantas’ historiographic heritage. Buckley brilliantly shows Daukantas’ special attention to means of rhetorical expression. She also closely examines speeches invented by Daukantas, which are attributed to real historical figures. Daukantas’ first historical work “Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių” [Works by Old Lithuanians and Samogitians] contains more of such speeches. The direct and indirect impact of ancient culture stereotypes is indicated here particularly consistently. The analysis by Buckley creates preconditions for a more detailed and better-founded reconstruction of Daukantas’ public and political views. Analysis of Christian rhetoric conducted by the book’s author is also interesting. In the book’s last part devoted to romantic rhetoric, episodic comparisons with Latvian literature are not quite clear. These comparisons are too fragmentary; consequently they destroy the book’s integrity and consistency rather than expand the field of analysis. Methodology adopted by the researcher is productive and obviously adequate for the research on the 19th-c. culture. However, the author’s attempt to renounce historism by treating tradition as being above time and universal, the essence of which remains the same in ancient and modern times, raises doubts