Surrounded by western culture

Straipsnyje aptariama Algirdo Landsbergio meninės kūrybos visuma. Beveik visų A.Landsbergio meninių tekstų tematika sietina su užtekstiniu – autoriniu – diskursu, ją koordinuoja autoriui gerai pažįstami ar išgyventi istoriniai/politiniai, sociokultūriniai reiškiniai: išeivija, rezistencija, tremtis, sovietinis režimas. Tokias laiko pažeidžiamas temas bandoma visuotinti, siejant jas su bendražmogiškomis problemomis, amžinosiomis egzistencijos temomis, apipinant aliuzijomis į archajinius kultūrinius diskursus, universalizuojant chronotopo nuorodas, taikant personažų „depersonalizacijos“ principą. A.Landsbergio kūryboje ryškios sąsajos su kontekstiniais literatūros reiškiniais ir jiems būdingų meninių principų koegzistavimas. Pagal juos šio rašytojo kūrybos raidą galima apibūdinti kaip laipsnišką judėjimą nuo aukštojo modernizmo ir avangardizmo manieros prie neoavangardistinio ir postmodernistinio meno metodų. Rašytojo žanrinę kūrybos raidą apibūdina slinktis nuo tradicinį žanro kanoną, grynąją žanro formą atitinkančių kūrinių prie atvirą žaidimą žanrais deklaruojančių tekstų. A.Landsbergio kūryboje dominuoja asociatyvi, poetinėmis metaforomis ir subtilia ironija prisodrinta naracija. Dramaturgijai būdinga deklaratyvi stilių maišatis, atvira ironija, stilistinis groteskas. Rašytojo tekstų daugiabalsiškumas kyla dėl jų transtekstualumo: sluoksniuojasi individualūs tekstai ir įvairialypiai (filosofiniai, tautosakiniai, literatūriniai, tapybiniai, muzikiniai) intertekstai, įvairūs žanrai, daugiaprasmiai, kultūriškai asociatyvūs įvaizdžiai, skirtingos stilistinės manieros.The article discusses the artistic works of Algirdas Landsbergis as a whole. The topics of almost of all artistic texts written by Landsbergis is associated with out-of-text – author’s – discourse. These topics are coordinated by historical and political, socio-cultural phenomena well-known to and experienced by the author: émigrés, resistance, exile, and Soviet regime. An attempt is made to universalise the time-sensitive topics by associating them with universal human problems, eternal themes of existence, while weaving them into allusions and archaic cultural discourses, universalising chronotope references and applying the principle of the “depersonalisation” of characters. Landsbergis works present vivid contextual associations with literary phenomena and co-existence of the artistic principles characteristic to them. According to them, the development of the author’s works can be defined as gradual movement from high modernism and avant-garde manners to neo-avant-garde and post-modernism art methods. The genre development of the writer’s works is defined by the shift from works meeting the traditional genre canon, the pure genre form, to texts declaring an open play with genres. The works by Landsbergis are dominated by an associative narration, saturated with metaphors and subtle irony. Dramaturgy is characterised by a declarative style mess, open irony, and stylistic grotesque. The polyphony of the writer’s texts arises owing to trans-textuality: stratifying individual texts and multivarious (philosophical, folklore, literary, pictorial, and musical) intertexts, various genres and polysemantic, culturally associative images and different stylistic styles