Limitation of the forest land use change as one of the legal measures for the protection of forest

Straipsnis skiriamas miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ribojimo, kaip vienos iš miško teisinės apsaugos priemonių, analizei. Straipsnyje atskleidžiami miško kaip teisinės apsaugos objekto ypatumai, apžvelgiama teisinės miško apsaugos principų sistema, pateikiami juos įgyvendinančių priemonių pavyzdžiai, detaliau analizuojama vienos iš miško teisinės apsaugos priemonių – miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ribojimo – teisinio reguliavimo problematika Lietuvos Respublikoje. Atliktas tyrimas rodo, kad miškininkystės politika tiek Lietuvoje, tiek ES lygmeniu grindžiama subalansuoto (tvaraus) miškų valdymo ir naudojimo siekiu, įvertinant ypatingą miško ekologinę, ekonominę, socialinę reikšmę. Į šio siekio įgyvendinimą orientuojamas (ar bent jau turi būti orientuojamas) ir teisinis šios srities reguliavimas. Lietuvoje pagrindinės miško apsaugos priemonės yra valstybės kuriamas teisinis reguliavimas, vykdoma miškų ūkio infrastruktūros plėtra, įgyvendinama miškų apsauga nuo stichinių nelaimių, masinių ligų ir kenkėjų. Tokiu būdu valstybė sudaro teisines, finansines ir kitas miškų išsaugojimo, racionalaus miško išteklių naudojimo, socialinių visuomenės reikmių tenkinimo ir aplinkos apsaugos prielaidas. Antra vertus, miško apsaugą atlieka miško savininkai, valdytojai ir naudotojai, vykdydami savo specifines pareigas, reglamentuojamas įstatymais, bei laikydamiesi tam tikrų miško nuosavybės, valdymo ar panaudos apribojimų. Teisinio reguliavimo kokybė taip pat vaidina svarbų vaidmenį, užtikrinant miško apsaugą. Konstitucinio Teismo nutarimų analizė leidžia daryti išvadą, kad, reguliuojant miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ribojimą, įstatymų leidėjo nustatyti kriterijai / atvejai, kada miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis, turi būti aiškūs, suformuluoti tiksliai, be dviprasmybių. Juos nustatant turi būti paisoma miško, kaip gamtos objekto, ypatumų (miško vertingumo, funkcinės paskirties, poveikio ekosistemai ir t. t.), bendrųjų aplinkos apsaugos principų (neigiamo poveikio aplinkai mažinimo, racionalaus ir kompleksinio gamtos išteklių naudojimo), taip pat viešojo intereso. Be to, nustatytos ūkinės ir kitos veiklos sąlygas, apribojimai, draudimai turi būti konstituciškai pagrįsti. Vis dėlto galima konstatuoti, kad galiojanti (įvertinant ir priimtus, netrukus įsigaliosiančius pakeitimus) Miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostata ir joje išvardyti išimtiniai atvejai, kada gali būti leidžiama miško žemę paversti kitomis naudmenomis, pagrįstai kelia abejonių dėl atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įtvirtinto teisinio reguliavimo netikslumo, dviprasmiškumo ir konstitucinio pagrįstumo aspektais.This article is dedicated to the analysis of forest land use change limitation, as one of the legal measures for the protection of forest. The article reveals the specifics of forests as an object of legal protection, defines basic principles of their legal protection and describes some examples of their implementation, analyzes more in detail regulatory problems in the Republic of Lithuania of one of the most important measures for the protection of forests – limitation of forest land use change. As shown by the analysis, forestry policy in Lithuania and at the European Union level aims at ensuring sustainable forestry, taking into consideration ecological, economic and social value of forests. Legal regulation in this area aims (or at least should aim) at the same thing. In Lithuania forest protection is primarily implemented by the State in the form of legal regulation, creation of forestry infrastructure, protection of forests against natural disasters, mass diseases and pests, thereby creating legal, financial and other conditions for the conservation of forests, rational management of forest resources, satisfaction of social needs and environmental protection. On the other hand forest protection is implemented by the forest owners, managers and users by exercising their specific duties, settled by laws, as well as by acting in accordance with certain restrictions of their rights to own, manage and use forests. The quality of legal regulation plays an important role in ensuring forest protection as well. The analysis of the Constitutional Court practice leads to the conclusion that when regulating forest land use change limitation, the cases (criteria), settled by law, in which forest land can be converted into other land must be clear, precise, without ambiguity. In determining them the features of forest as a natural object (inter alia, value of forest, its functions, impact on ecosystem, etc.), general environmental protection principles (inter alia, the reduction of the adverse environmental impact, rational and integrated use of natural resources), as well as public interest must be taken into consideration. In addition to all that economic and other operating conditions, restrictions, prohibitions, settled by the law, must be constitutionally justified. However, it can be stated that current legal regulation (including recent changes, which will soon come into force), namely Article 11, paragraph 1 of the Forestry Law and the list of exceptional cases, when it is allowed to convert forest land into other land, presented in it, reasonably raise doubts about their constitutionality, due to the lack of precision, clarity and constitutional reasoning in it