Mokytojų patirtys, ugdant mokinius, turinčius elgesio ir (ar) emocijų problemų

Straipsnyje analizuojamos mokytojų patirtys, ugdant mokinius, turinčius elgesio ir ( ar ) emocijų problemų (sutrikimų ir (ar) sunkumų). Analizuojama, pagal kokius požymius mokytojai atpažįsta elgesio ir (ar) emocijų problemų turinčius mokinius; kokių sunkumų kyla pedagogams, ugdantiems vaikus, turinčius elgesio ir (ar) emocijų problemų; koks yra šiems mokiniams mokykloje teikiamos pagalbos pobūdis ir poreikis; kokius pagalbos ir paramos būdus pedagogai taiko ugdydami mokinius, turinčius elgesio ir (ar) emocijų problemų. Tyrimo rezultatai liudija, kad tyrime dalyvavusių pedagogų veiklos patirtys su mokiniais, turinčiais elgesio ir (ar) emocijų problemų, labai orientuotos į klinikinį (akcentuojami sutrikimai, sunkumai siejami su vaiku ir kt.) ir bihevioristinį kryptingumą (orientuojamasi į elgesio „normalizavimą“, reguliavimą, valdymą ir pan.) ir nepakankamai siejasi su sisteminiu požiūriu (orientacija į sąveikas su kitais ugdymo dalyviais ir šių sąveikų tobulinimą). Pedagogų nurodomi resursai (specialistų pagalbos ir papildomų lėšų poreikis; vaiko pažinimas ir ugdymo individualizavimas; tėvų įtraukimas ir komandinis darbas) rodo, kad pedagogai supranta bendradarbiavimo, sąveikų, komandinio darbo, individualaus priėjimo svarbą, įveikiant mokinių elgesio ir (ar) emocijų sunkumus ir normalizuojant jų elgesį bei bendravimą su kitais mokiniais ir mokytojais. Vis dėlto su tiesioginiu asmeniniu pedagogų indėliu ir atsakomybe siejasi tik trečdalis siūlymų (vaiko pažinimas ir ugdymo individualizavimas bei komandinio darbo stiprinimas)