Jotvingiai Ipatijaus metraščio duomenimis

Ipatijaus metraščių sąvade yra 18 pranešimų apie jotvingius nuo 945 iki 1279 m. Daugiausia pranešimų (12) apie juos yra Galičo-Volynės XIII a. metraštyje. Iš metraščio matyti, kad XIII a. pradžioje jotvingių gyventa tarp Narevo vidurupio dešiniojo kranto ir Nemuno vidurupio kairiojo kranto (Suvalkų vaivadija Lenkijoje ir pietvakarinė Lietuvos dalis) (pav. 1, 2). Jotvingiai puldavo gretimas Galičo-Volynės Rusios ir Mozūrijos žemes, plėšikaudavo ir imdavo žmones į nelaisvę. Su karingaisiais jotvingiais kovojo Pietų Rusios kunigaikščiai. Ši kova buvo ypač įtempta, Galičo-Volynės žemę valdant kunigaikščiui Danilui Romanovičiui (1201-1264). Rusios-Mozūrijos žygių prieš jotvingius metu kariuomenės rinkimosi vieta dažnai būdavo Drohičino miestas. Jeigu Jotvingija kada nors turėjo sostinę, tikriausiai tai buvęs Suvalkijos miestas Raigardas. Anot metraščio, Danilas ir Vasilka Romanovičiai 1248, 1251,1255, 1256 metais kartu su lenkų kunigaikščiais, o kartais ir su klajokliais polovcais buvo surengę keturis didelius žygius prieš jotvingius. Žiaurių karinių susidūrimų metu žūdavę daug jotvingių kunigaikščių ir didikų, buvo deginami jotvingių kaimai ir didikų sodybos (namai). Dalis jotvingių žemių pateko Galičo-Volynės ir Mozūrijos kunigaikščių valdžion. Jotvingiai buvo sėsli tauta, gyveno kaimuose. Jie turėjo daug vaško, kailių ir sidabro, kuriuos nederliaus metais iškeisdavo į duoną. Atvykę į kai kuriuos jų kaimus senosios Rusios kariai stebėdavosi sukauptų maisto produktų ir pašarų gausa. Jotvingių socialinė diferenciacija silpnai išreikšta. Jotvingiai, kaip ir pagonys, ilgai laikėsi karinės demokratijos pozicijos. Iš kitų šaltinių žinoma, kad apie 1276 m. teutonų riteriai pradėjo sistemingą Jotvingijos, kuri prieš tai buvo susilpninta Rusios ir Mozūrijos kunigaikščių antpuolių, užkariavimą. Jotvingiai ir greta gyvenantys jiems giminingi prūsai 1283 m. buvo galutinai užkariauti vokiečių kryžiuočių. Šiek tiek jotvingių spėjo persikelti j Lietuvą, Lenkiją, Baltarusiją. Tikėtina, kad jotvingiai ir prūsai tapo vienu baltarusių tautos formavimosi komponentų.In the collection of the Ipatyev chronicles there have been 18 reports on the jatvingians since 945 until 1279. Most of the reports (12) are in the chronicle of Galich- Volyn from the 13 century. It is obvious from the chronicle that at the beginning of the 13 century the Jatvingians used to live between the right bank of Narva middle river and the left bank of the Nemunas middleriver (Suwalki region in Poland and southwest part of Lithuania) (Fig. 1,2). Jatvingians attacked the neighbouring lands of the Galich-Volyn of Russia and Mozuria, robbed and took the people as prisoners. The dukes of the South Russia struggled with the martial Jatvingians. This struggle was especially strained during the rule of the land of Galich- Volyn by the duke Danil Romanovich (1201-1264). The place for gathering of the army during the march against Jatvingians often was the town of Drohichin. If the Jatvingians ever had any capital town, this was apparently the town of Raigardas in present Suvalkija. According to the chronicle, Daniil and Vasilka Romanivichi in 1248,1251,1255, and 1256 along with the Polish dukes and sometimes along with the nomadic polovcy people arranged four huge marches against the Jatvingians. During the cruel military conflicts many Jatvingian dukes and noblemen were killed, the villages of Jatvingians and the farmsteads (houses) were burned down. Part of the lands of Jatvingians fallen under the power of the dukes of Galich-Volyn and Mozuria. Jatvingians were the sedentary nation and they lived in the villages. They had a lot of wax, furs and silver that was changed into the bread in times of poor harvest. The warriors of the old Russia during their visits to their villages were surprised with the plenty of the accumulated food products and fodder. The social differentiation of the Jatvingians was weakly expressed. The Jatvingians as the heathens were under the military democracy for a long time. From other resources it is known that approximately in 1276 the Teutonic knights began the systematic conquest of Jatvingia that was weakened by the attacks by the dukes of Russia and Mozuria before. The German crusaders finally conquered the Jatvingia and neighbouring Prussia in 1283. A few Jatvingians migrated to Lithuania, Poland, and Belarus. Probably the Jatvingians and Prussians became one component during the formation of the nation of Belarus