Dvikalbio žodyno dvikryptiškumas: bereikalinga prabanga ar neišvengiama būtinybė?

L. Ščerbos idėja, kad norint optimaliai patenkinti abiejų kalbinių vartotojų poreikius užkoduojant ir dekoduojant žodyne pateikiamą informaciją, derėtų parengti keturis dvikalbius žodynus, iki šiol lieka gražia utopija tiek pasaulio, tiek Lietuvos kontekste. Tačiau susiklosčius naujai kalbinei realybei, kai kalbos pagaliau atgavo savo prigimtinę – komunikacinę funkciją, plėtojantis tarptautiniams mainams, daugėjant kelionių į svečias šalis, lietuvių leksikografai yra įpareigoti kurti naujo tipo dvikalbius žodynus, kurie atitiktų abiejų kalbinių bendruomenių vartotojų poreikius, t. y. būtų dvikrypčiai. Deja, toks žodynas, turintis sukaupti straipsniuose lygiavertę informaciją apie abi kalbas, būtų aiškiai perkrautas semantinių, stilistinių ir pan. nuorodų, taigi nepatogus vartoti. Neretai leksikografai pasirenka paprastesnį modelį – iš dalies dvikryptį žodyną. Šiame straipsnyje mėginama paanalizuoti aštuonis Lietuvoje leistus dvikalbius žodynus ir jų makrostruktūros bei mikrostruktūros lygmenyse išskirti tuos požymius, kurie rodytų tikrąjį dvikryptiškumą, o nebūtų vien rinkodaros triukai, siekiantys pritraukti potencialų vartotoją