Universiteto ir visuomenės partnerystės kūrimas Lietuvoje taikant mokymosi tarnaujant metodą

Straipsnyje aptariamos teorinės ir praktinės universitetų ir socialinių partnerių bendradarbiavimo galimybės. Straipsnio tikslas – atskleisti universiteto ir visuomenės partnerystės kūrimo taikant mokymąsi tarnaujant bendruomenei galimybes bei partnerystę stiprinančius ir silpninančius veiksnius. Keliami tokie probleminiai klausimai: kokios mokymosi tarnaujant bendruomenei savybės leidžia kurti universiteto ir socialinių partnerių bendradarbiavimo tinklus? Kokie veiksniai lemia universiteto ir socialinių partnerių bendradarbiavimo sėkmes ir nesėkmes? Mokymosi tarnaujant bendruomenei taikymas universitete aktualizuojamas šiuolaikinės švietimo politikos kaitos kontekste, kai universitetai, suvokiami kaip į verslą ir darbo rinką orientuotos institucijos, kurios turi parengti aukštos kvalifikacijos specialistus su pasaulinėje darbo rinkoje pritaikomomis intelektinėmis ir asmeninėmis savybėmis bei skatinti socialinę plėtrą. Šis metodas pristatomas kaip vienas būdų, leidžiančių praktiškai realizuoti naujus reikalavimus sukuriant naujas edukacines aplinkas – partnerystę tarp universiteto ir socialinių dalininkų. Kadangi mokymasis tarnaujant bendruomenei plačiai taikomas kitose šalyse – daugiausia JAV, remiantis užsienio šalių moksliniais tyrimais pagrindžiamas šio metodo veiksmingumas ir nauda: mokymasis tarnaujant bendruomenei išskiriamas kaip efektyvi pilietinio ir demokratinio ugdymo priemonė, didinanti simbolinį bei socialinį universiteto ir socialinių dalininkų, regiono kapitalą. Empirinėje straipsnio dalyje pristatoma mokymosi tarnaujant bendruomenei diegimo patirtis kuriant Šiaulių universiteto ir nevyriausybinio, viešojo bei verslo sektorių bendradarbiavimo tinklą. Pateikiami baigiamojo tyrimo etapo – interviu apklausos ir stebėjimo dalyvaujant – rezultatai, kurie atskleidžia skirtingų mokymosi tarnaujant bendruomenei (angl. Service Learning) dalyvių grupių (akademikų, studentų, organizacijų atstovų) sąveikos ypatumus, edukacinio proceso ir sociokultūrinio konteksto veiksnius, kurie padeda išryškinti partnerystės kūrimo, santykių palaikymo ir abipusės naudos optimizavimo galimybes. Tyrimo duomenys byloja apie teigiamai įvertintą metodo veiksmingumą ir naudą visoms dalyvių grupėms, tačiau kartu išryškina ir inovatyvaus metodo adaptavimo metu kylančius iššūkius, atskleidusius tokio tipo studijų organizavimo sunkumus, dalyvių kompetencijų stokas ir bendradarbiavimo patirties trūkumą: (1) tyrimo dalyviai palankiai vertino metodo galimybes derinti akademinę ir socialinę aplinkas, sukurti naują, į realaus socialinio pasaulio problemų sprendimą orientuoto mokymosi turinį, į studijų procesą įtraukiant socialinius partnerius ir vietines bendruomenes; (2) išaiškėjo nepakankamas dalyvių dalinės praktikos – mokymosi kooperacijoje – suvokimas ir negebėjimas jos atsieti nuo tradicinės praktikos sampratos; (3) atsiskleidė studentų giluminio ir savivaldaus mokymosi gebėjimų trūkumas.The article deals with theoretical and practical possibilities for collaboration between universities and social stakeholders. The experience in service-learning when creating the network of collaboration of Šiauliai University and non-governmental, public and business sectors is presented. In this context, features of interaction among different service-learning participants’ groups (academic staff, students, heads of organizations), factors of the educational process and sociocultural context helping to foster development of partnership, to maintain relations and mutual support are highlighted