Teoriniai ir praktiniai savanoriškos organizacijos narių (savanorių) motyvavimo aspektai

Straipsnio tikslas – nustatyti veiklos motyvus ir motyvavimo priemones, labiausiai sąlygojančias narių (savanorių) darbo aktyvumą savanoriškose organizacijose. Tyrimo objektas – savanorių veiklos motyvai ir motyvavimo priemonės. Tyrimo metodai – lyginamosios literatūros analizės, sisteminimo ir struktūrizuotas interviu. Nagrinėjant mokslinę literatūrą galima įžvelgti du, šiuo klausimu egzistuojančius požiūrius (Janoski, Musick, Wilson, 1998). Pirmasis požiūris pabrėžia vertybių ir įsitikinimų svarbą skatinant individus tapti savanoriais. Jis yra susijęs su altruistinėmis ir psichologinėmis savybėmis. Antrasis požiūris akcentuoja socialinių išteklių įtaką bei išorinius veiksnius ir yra susijęs su socioekonomio statuso bei socialinio konteksto įtaka savanoriškam darbui. Savanorių motyvavimas – mokslo sritis, kurios raidos procesas yra jautrus įvairiapusiškam poveikiui. Sunku būtų rasti kitą tokią vadybinę koncepciją, kurią noriai analizuotų ir interpretuotų tiek daug įvairių mokslų. Analizuojant mokslinę literatūrą šia tema, akivaizdu, kad motyvavimo sąvoka remiasi ne tik vadybos ar žmogiškųjų išteklių mokslais, bet ir įvairių mokslų specialistais – nuo psichologo iki vadybininko, vartotojų elgesio eksperto ar sociologo. Darbuotojų motyvavimo sistemų nagrinėjimas sudaro prielaidas ne tik perimti jau sukauptą pasaulinę patirtį bei mokslo žinias, bet ir pasiūlyti naujų veiklos būdų. Tik taip galima tikėtis veiklos unikalumo, o tai yra viena svarbių sėkmės prielaidų. Struktūrizuotas interviu buvo atliktas Kauno mieste. Interviu dalyvavo 250 respondentų. Tyrimą galima įvardinti kaip pilotinį. Tyrimo metu buvo nustatytas potencialių savanorių motyvų tenkinimas naudojant skirtingas motyvavimo priemones. Apklaustųjų nuomonės (dalyvavusių arba dalyvaujančių savanoriškoje veikloje) išsiskyrė atsakant į klausimą, kaip turėtų būti skatinami savanoriai. Vienų respondentų teigimu, turėtų keistis pačių šalies gyventojų ir valdžios požiūris į savanorystę, kitų – turėtų būti tenkinami savanorių psichologiniai ir socialiniai motyvai. Buvo akcentuota, kad pagrindine motyvavimo priemone galėtų būti bendravimas su kitų užsienio šalių savanoriais. Verta išskirti tai, kad į klausimą, ar jie skatina savo šeimos narius, gimines ir draugus dalyvauti savanoriškoje veikloje, daugelis atsakė, jog neskatina, tiesiogiai patys imdamiesi iniciatyvos dalyvauti savanoriškoje veikloje. Analizuojant respondentų atsakymus, kurie nedirbo savanoriško darbo, buvo stengiamasi išsiaiškinti jų nuomonę apie savanoriško darbo tikslingumą ir reikšmę. Jų nuomone, pagrindinis savanoriško darbo tikslas galėtų būti pagalba žmonėms, kuriems tuo metu jos labiausiai reikia (vaikų globos namai, ligoninės). Respondentai, nedalyvavę savanoriškoje veikloje, nurodė, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios jie sutiktų dirbti savanoriškam darbe, būtų saviraiškos galimybės. Paklausti kaip išdėstytų savanoriško darbo principus, respondentai nurodė, kad pirmenybę teiktų: energijai, laikui ir tolerancijai. Aktyvinant darbuotojų motyvavimo priemonių paiešką, reikėtų akcentuoti naują vidinės motyvacijos dalį – savimotyvaciją, kuri motyvacijos metu pasireiškiančia ilgalaikiu ir stipriu efektu. Ji išlieka svarbi per visą motyvacijos laiką, bet reikia paminėti, kad priklauso tik nuo paties dalyvaujančiojo pastangų ir gebėjimų. Taigi šiuolaikinės kompleksinės motyvavimo priemonės turėtų didinti darbuotojų savimotyvaciją. Žmogus, pasirengęs aktyvinti savo veiklą pasitelkdamas savimotyvaciją, gali tai įgyvendinti tokiu nuoseklumu: tikslas – savimotyvacija – rezultatas.Nowadays non-profit organisations that offer different services are getting more and more recognition. Organisation activities appeal to voluntary work. Presented services are more qualitative because they are fulfilled by dedicated volunteers; they are more efficient, because volunteers are not paid. Sometimes it happens not to know how to initiate the process of organisation development: not every member is involved into the process of voluntary organisation even if he has very good ideas; work is distributed inefficiently etc. Then many members become disappointed in such activity and do not believe that they can change or improve something in their lives. A closed circle forms: there are people who wish to work for the good of community but poor work motivation and misjudgement of initiatives disappoint people, and social activity sort of “dies” or is performed by two or three the most active members. Therefore such activity becomes more “on paper” than practical. It is very important that as much people as possible would understand the input and importance of their work and could act the country wellbeing and their welfare. Efficient motivation of volunteers work is necessary on purpose to achieve these goals. Behaviour of every person is determined by motives that are inner forces stimulating performance of certain actions. Motives are regulated by human needs realizing possibility and degree of their satisfaction. Human behaviour is pointless if motives and aims of the behaviour were incomprehensible. People motivation is pursuit to satisfy essential needs and to acquire something what is missing. People actualizing themselves do not have unsatisfied fundamental needs but they have impulsions. They work, endeavour and have ambitions, although not in the common meaning. Motivations for such people mean character perfection and expression, maturation and growth, in other words actualization of themselves in voluntary activity