Changes of attitude to death in mythic stories

Straipsnyje, lyginant internetu ir žodžiu plintančius šiuolaikinius sakmiškus pasakojimus su tradicinio folkloro tekstais, bandoma išsiaiškinti, kaip keičiasi moderniųjų laikų žmogaus požiūris į mirtį ir pomirtinio pasaulio būtybes (vėles, vaiduoklius). Nagrinėjama šiuolaikinio folkloro nevienarūšiškumo problema ir bandoma atsakyti į klausimą: ar šalia modernaus dar egzistuojantis tradicinis požiūris rodo, jog pastarąjį pamažu išstumia naujasis, ar tiesiog vyksta jų sintezė? Aiškėja, kad viena netrukdo kitam, mat modernus technikos prietaisas gali tapti puikiu įrankiu pomirtinio pasaulio būtybėms apsireikšti, o racionalūs aiškinimai tik padidina mistinių įvykių tikroviškumą. Šiame straipsnyje bandoma atrasti vieną giją, siejančią pasakojimus, turinčius tiesioginių sąsajų su tradiciniu folkloru, ir tokių sąsajų iš pirmo žvilgsnio neturinčias istorijas apie mirtį. Pagrindinė išvada: mirtis visais laikais ta pati – nepermaldaujama ir nepažini.The paper compares contemporary mythic stories spreading by Internet and orally with traditional folklore texts and attempts to find out how a modern human attitude towards death and the after-life beings (ghosts, spirits) changes. The paper investigates the problem of variety of contemporary folklore and attempts to answer the question whether the traditional approach, still existing beside a modern one, shows that the former is gradually displaced by the newer one or they are simply being synthesized. It transpires that one does not interfere with the other, because a modern technical device may become an excellent tool for the after-life beings to manifest, and the rational interpretations only increase the realistic aspect of mystic events. The paper attempts to find a thread connecting the stories which have direct links with traditional folklore and other stories about death which don’t have such links at a first glance. The main conclusion is that death is always the same – unrelenting and incognizable