Radvilų laidotuvių iškilmės Abiejų Tautų Respublikos laidojimo papročių kontekste XVIII amžiuje

Straipsnyje nagrinėjami gedulingų ceremonijų ir laidotuvių iškilmių scenarijai, būdingi XVIII a. vidurio Abiejų Tautų Respublikos kultūrai. Analizuojami tipiški šių reiškinių pavyzdžiai – Nesvyžiuje vykusios LDK kanclerienės Onos Sanguškaitės- Radvilienės (1747) ir Naugarduko vaivados Jurgio Radvilos (1757) laidotuvių iškilmės. Remiamasi spausdintais Radvilų laidotuvių iškilmių aprašymais, laidotuvių pamokslais ir kalbomis. Aptariama gedulingų iškilmių vizualine forma jos reprezentatyvumas. Atskleidžiamas diduomenės ceremonijų eigos etapų simbolinis turinys. Laidotuvių iškilmės parodomos kaip svarbus Abiejų Tautų Respublikos sarmatiškosios visuomenės mentaliteto ženklas. Laidotuvių iškilmių teatralizavimas traktuotinas kaip mirties bendruomeninio „prijaukinimo“ forma, paremta krikščioniškąja eschatologija, taip pat barokine simbolika ir patosuThe article analyses scenarios of mourning and funeral ceremonies peculiar to culture of the Polish–Lithuanian Commonwealth in the middle of the 18th c. It analyses typical examples of these phenomena – funeral ceremonies for Chancellor of the Grand Duchy of Lithuania Anna Sanguszko Radziwiłłowa (1747) and Naugardukas Voivode George Radziwiłł (1757) held in Nesvizh. It is based on printed descriptions of funeral ceremonies for the Radziwiłłs, funeral sermons and speeches. It discusses the visual form of funeral ceremonies, its representativeness. The symbolic content of stages of the nobility ceremony course is revealed. Funeral ceremonies are shown as an important sign of mentality of the Sarmatic society of the Polish–Lithuanian Commonwealth. Theatricalization of funeral ceremonies should be interpreted as a form of social “domestication” of death supported by Christian eschatology as well as baroque symbolism and patho