Sending military units recruited in the Grand Duchy of Lithuania to Riga in 1700

1700 m. Lietuvos istorijoje žymi du lemtingi įvykiai – Šiaurės karo pradžia ir Valkininkų mūšis, kuriame buvo pakirsti Sapiegų hegemonijos pamatai. Šie du įvykiai tarpusavyje yra glaudžiai susiję. Sieja juos 1700 m. prasidėjusios „ginklavimosi varžybos“, t. y. naujų karinių dalinių verbavimas bei bajorų pašauktinių vėliavų organizavimas, vykęs viešai deklaruojant norą „padėti karaliui prie Rygos“. Oficialiai Lenkijos ir Lietuvos Respublika su švedais nekariavo, ir LDK etmonai negalėjo siųsti prie Rygos LDK kariuomenės etate įrašytų dalinių. Tiek K. J. Sapiega, tiek ir karalius dalinius, kovą-balandį siųstus iš LDK, vadino „nebaigtais išformuoti“ (niedowinione wojsko). 1699-1700 m. vartotos sąvokos „išformuota kariuomenė“, „išsaugota kariuomenė“ ir „nebaigta išformuoti kariuomenė“. Pastarosios dvi sąvokos vartotos kaip sinonimai ir reiškė tą LDK kariuomenės dalį, kuri pagal 1698 m. gruodžio 20 d. susitarimą tarp K. J. Sapiegos ir „respublikonų“, turėjo būti išformuota. 1700 m. vėlyvą rudenį į LDK grįžo dauguma į Rygą nusiųstų pagalbinių dalinių. Nemažai dalinių buvo parengta, bet nespėta pasiųsti į Livoniją. Prisidengiant pagalbos karaliui organizavimu Sapiegoms opoziciniai didikai suverbavo privačias karines formuotes, o pavietuose buvo parengtos bajorų pašauktinių vėliavos. Niekas nebepajėgė sulaikyti apsiginklavusių LDK politinių stovyklų nuo ginkluoto susidūrimo. Iš per 1500 sudariusių Sapiegų pajėgų, dalyvavusių Valkininkų mūšyje, daugiau kaip pusė buvo grįžę iš Livonijos bei ten spalio mėn. turėję vykti kariai – 500 totorių ir 300 vengrų pėstininkų. Tarp tų, kurie turėjo naudos iš Sapiegų pralaimėjimo, buvo ir Saksonijos kariuomenė. Ji, kaip „arbitras“ tarp kovojusių LDK grupuočių, buvo vėl įvesta į LDK. Pasikartojo 1698 m. pabaigos scenarijus.The year 1700 is marked in the history of Lithuania by two significant events – the beginning of the Great Northern War and the Battle of Olkieniki, which destroyed the fundamentals of the hegemony of the Sapieha family. These two events are closely interdependent. They are linked by the “armament drive”, which commenced in 1700, i.e. recruitment of new military units and mobilization of noblemen reservists, carried out in public by declaring the desire to “assist the King near Riga”. Officially the Polish-Lithuanian Commonwealth did not fight against Swedes and the hetmans of the GDL could not send the GDL military units to Riga. Both K. J. Sapieha and the King called the units that were sent from the GDL in March–April as “unfinished to disband” (niedowinionewojsko). Such terms as “disbanded troops”, “retained troops”, and “unfinished to disband troops” were used in 1699–1700. The last two terms were used as synonyms and meant that part of the GDL troops, which had to be disbanded under the agreement between K. J. Sapieha and the “Republicans” of 20 December 1698. Most of auxiliary units sent to Riga came back to the GDL in late autumn of 1700. Quite a few units had been prepared, but not sent to Livonia. Under the veil of organization of assistance to the King, the nonconformist noblemen recruited private military formations for the Sapieha family, whereas the noblemen reservists were mobilized in the GDL districts. Nobody was able to withhold the armed GDL political camps from the armed confrontation. The number of the Sapieha’ soldiers, who took part in the Battle of Olkieniki, totaled 1500 and more than half of them were units that had returned from Livonia and the units that marched to Livonia in October – 500 Tartars and 300 infantrymen of the Hungarian formation. The Saxonian Army was among those, who benefited from the defeat of the Sapieha family. As an “arbiter” between the fighting GDL groups, it was brough