Process of degrading the Lithuanian nobility: proof of descent (end of the 18th century - 7th decades of the 19th century)

Rusijos imperijos prisijungtose žemėse XVIII a. pab. paskelbtoje bajorų luomo verifikacijoje slypėjo stiprus luomo dcklasacijos užtaisas. XIX a. I trečdalyje susiformavo branduolys giminių, potencialiai galinčių išlaikyti kilminių bajorų statusą. Jis nežymiai pasipildė po 1831 m. spalio 19 d. įstatymo, paskelbusio bajorų luomo padalijimo principus. Iš bajorų luomo buvo pašalinti pirmiausia tie, kurie neturėjo kilmės įrodymų. Teisiniu požiūriu jie iškrito iš luomo juos įrašius vienkiemininkais ir piliečiais. Pašalintieji iš luomo po 1844 m. nebaigė legitimacijos dėl tos pačios priežasties – dokumentų stokos. Bajorų luome liko žemės ir valdinių savininkai, valstybės tarnyboje išsitarnavę asmenys, kurių teises gynė Rusijos įstatymai. Taip pat mažažemiai ir bežemiai bajorai, kurių kilmės įrodymus Heroldija laikė pagrįstais. Bajorų savivaldos institucijos ir revizijos komisijos bajorų luomo verifikacijoje buvo tik tarpininkai. Bajorų deputacijos ne tik pripažino pagrįsta bajorystę visų giminių, kurios kreipėsi bajorystės išvadų raštų, bet per visą luomo patikrinimo laiką, pažeisdamos įstatymus, kūrė papildomus bajorystės išvadų raštus. Rusijos valdžios politika prisijungtų žemių bajorų luomo verifikacijos atžvilgiu laikytina dvilype. Ji saugojo aukštesnįjį luomo sluoksnį – žemvaldžius ir paskelbė negailestingą kovą neatitikusiems luomo kriterijų. Tačiau ji sukūrė sąlygas, suteikusias galimybę daugiau kaip pusę amžiaus ieškoti kilmės įrodymų visiems, kurie siekė įsitvirtinti luome. Bajorų legitimacijos dėka Vakarų gubernijų bajorų luomas įgavo aiškesnius kontūrus. Tačiau klausimas, ar bajorų luomo apkarpymas sąlygojo luomo civilizacinį ir kultūrinį nuosmukį, lieka atviras.Russian Empire annexed the lands and declared verification of the noble class in the end of the 18th c. In the 1st 3rd of the 19th c., the core of families has formed, who could potentially hold the status of parental nobility. It has slightly increased after the law of 19 October 1831, which proclaimed the noble class’ partition principles. Those, who did not have proof of their origins, were primarily excluded from the nobility. They were legally eliminated from the class and entitled as homesteaders and citizens. People, excluded from the class after 1844, did not complete legitimation for the same reason – lack of documents. Owners of land and subordinates, those, who served in civil service, those with little land and landless nobles, whose proof of origin “Heroldija” [Russian (1722-1917) Office of the Nobles’ Privileges and Titles] considered valid, were left in the noble class. Russian law protected their rights. Nobility‘s self-government institutions and revision committees were only mediators in the nobility’s verification. Nobles‘ deputations not only validated all families applying for the confirmation letters, but also, violating the law, created additional letters confirming nobility. Russian government‘s policy regarding verification of annexed lands’ nobility was considered ambivalent. It protected the higher level of the nobles – landowners, and declared merciless battle to those, who did not meet the criteria of this class. However, it created possibility to search for the proof of origin for half century to all, who sought to entrench in the class. Due to nobles’ legitimation, the nobility in Western provinces gained clearer contours. However, the question, whether reduction of nobility determined its civilizational and cultural decline, remains open