Shift of the conception of disability in medical sociology

Straipsnyje pristatomos negalios tyrimų medicininėje sociologijoje atsiradimo aplinkybės, jų plėtojimo kryptys bei kaitos tendencijos nuo praėjusio šimtmečio iki šių dienų sociologinės minties. Kadangi medicininė sociologija yra bendrosios sociologijos šaka, todėl negalios samprata kito kartu su pastarosios sociologinės minties raida. Jeigu praėjusio amžiaus viduryje vyravo struktūrinio funkcionalizmo paradigma, tai negalia atitinkamai buvo suvokiama iš šios pozityvistinės minties perspektyvos. Vėliau, sustiprėjus interpretacijų įtakai, sociologiniai negalios tyrimai įgavo naują pobūdį. Pagaliau XX a. paskutiniajame dešimtmetyje sociologijoje iškilus tendencijai „atsigręžti“ į kūną, medicininė sociologija įgijo galimybę plėtoti fenomenologinę negalios sampratą, kurioje individo subjektyviai išgyvenamas kūnas tampa dėmesio centru, o pati negalia nagrinėjama ne vien kaip kūno kaip instrumento liga, bet kaip radikalus įsibrovimas į visą įkūnytą asmenį.Article presents the context of emerging disability studies in medical sociology, their development trends and tendencies of change from the last century to the present day sociological thought. As medical sociology is a branch of common sociology, the concept of disability evolved along with the change in sociological thought. The paradigm of structural functionalism was dominant in the middle of the last century so disability was perceived in the light of positivistic thought. Along with the increasing influence of interpretative current, sociological research of disability took on a new character. Finally in the last decade of XX century, with tendency in sociology to "bring the body back in", medical sociology took an opportunity to develop the concept of phenomenological disability, where individual’s subjectively lived body comes to the centre of attention, while disability is not any more considered as a simple disorder of instrumental body, but rather as radical intrusion into the whole embodied person