Lietuvos apdirbamosios pramonės tendencijos

Straipsnis skirtas Lietuvos apdirbamosios pramonės raidos ypatumams išryškinti ir perspektyvoms įvertinti. Ši ekonominė veikla pastaraisiais metais buvo Lietuvos ūkio plėtros lokomotyvas. Ji ne tik sukuria didžiausią šalies BVP dalį, bet ir tiesiogiai stipriai veikia žemės ūkio, transporto ir statybos veiklas, jos produkcija dominuoja šalies eksporte. Lietuvai siekiant kuo greičiau sumažinti ūkio atsilikimą nuo išsivysčiusių šalių, apdirbamajai pramonei tenka svarbiausias vaidmuo. Daugelio kitų šalių patirtis liudija, kad spartus ekonomikos augimas ilgesnį laikotarpį dažniausiai remiasi apdirbamosios pramonės plėtra, ypač jei šalis nėra turtinga gamtinių išteklių. Tačiau Lietuva vis labiau ne tik formaliai, bet ir faktiškai integruojasi į gan vientisą ES ekonominę erdvę, kur stiprėja priešinga tendencija - apdirbamosios gamybos svarba mažėja. Šiame darbe ieškoma atsakymo į klausimą, kodėl Lietuva yra bene vienintelė ES narė, kurios BVP struktūroje apdirbamosios pramonės dalis per pastaruosius metus ne tik nesumenko, bet gerokai išaugo. Darbe nagrinėjama, kiek pagrįstos yra viltys, kad pramonės struktūra keisis aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų sektoriaus didėjimo linkme. Straipsnyje prieinama išvadų, kad: 1. Lietuvos ūkio raida yra labai dinamiška ir turi daug bendrų bruožų su Latvija ir Estija - giežta fiskalinė politika, fiksuoto nacionalinės valiutos kurso režimas, stiprios skandinaviško kapitalo pozicijos, išplėtotas bankinis sektorius, nemaža pajamų gaunama iš tranzito per šalių teritorijas ir reeksporto. 2. Esminis skirtumas tarp Baltijos šalių - Lietuvoje daug didesnis apdirbamosios pramonės vaidmuo. Šiuo požiūriu Lietuva artimesnė vidurio Europos šalimas - Čekijai, Slovakijai, Vokietijai. Pirmumą šiam sektoriui taip pat teikia užsienio investuotojai. 3. Tolimesnis Lietuvos ekonomikos, taip pat ir pramonės, augimas remsis darbo našumo didinimu - gamybos modernizavimu, didesnės pridėtinės vertės kūrimu, inovacijų diegimu. Spartų našumo kilimą lengviausia užtikrinti apdirbamosios gamybos sektoriuje, diegiant modernias technologijas. 4. Derinant ekspertinę analizę su ekonominiais tyrimais konstatuojama, kad šiuo metu Lietuvos pramonės raida yra ties lūžio tašku - laikotarpis, kai įmonių konkurencingumą lėmė maži gamybos kaštai, o pagrindinis sėkmingos veiklos veiksnys buvo ryšių su užsienio partneriais užmezgimas, eina į pabaigą. Šiuo metu Lietuvos pramonė įžengė į naują raidos etapą - išnyko turėtas gamybinių pajėgumų perteklius ir laisvos darbo jėgos ištekliai. Anksčiau gamybą ir eksportą ribojo vien paklausos veiksnys, o šiuo metu sustiprėjo pasiūlos faktorius. 5. Išryškėjusi TUI srautų Lietuvoje mažėjimo tendencija labai apsunkina aukštų ir vidutiniškai aukštų technologijų sektoriaus plėtrą. Lietuvos apdirbamosios pramonės struktūroje šio sektoriaus dalis yra gerokai mažesnė nei daugumoje Europos valstybių. 6. Ūkio modernizavimą stabdo ir sustabarėjusi aukštojo mokslo, ir profesinio mokymo sistema, glaudesnio ryšio tarp akademinės visuomenės ir verslo nebuvimas, prastoka taikomojo mokslo būklė, aukštos kvalifikacijos specialistų trūkumas. Šalyje labai menkas sąnaudų inovacijoms rezultatyvumas. 7. Sparčiai kylanti NVS rinka atveria Lietuvos gamintojams papildomų galimybių. Svarbus, bet iki šiol nepakankamai išnaudotas Lietuvos koziris dėl užsienio investicijų. [...]The article is aimed at highlighting development trends of the manufacturing industry in Lithuania and assessing its prospects. In recent years, this industry has been the driving force of the Lithuanian economic development. Not only does it generate the highest GDP share but has a significant direct impact on agriculture, transport and construction industries and dominates Lithuanian exports. Manufacturing industry plays a key role in Lithuania’s efforts to cover the economic gap between the country and the developed states as soon as possible. Experience of a number of other countries has shown that fast economic growth in the long term usually relies on the development of manufacturing industry, especially when a country lacks abundant natural resources. However, Lithuania is strengthening its formal and actual integration into a rather uniform EU economic space where an opposite trend of the reduction in manufacturing weigh is gaining momentum. The paper will try to answer the question why Lithuania is probably the only EU member state where the manufacturing industry's share in the GDP has not declined and even went up significantly in recent years. Experts believe that the industrial development in Lithuania has reached its breaking point. The period when low production costs gave companies a competitive advantage and contacts with foreign partners were key success factors is drawing to a close. Further industrial growth will rely on improved labour productivity, i.e. production modernization, generation of higher value added and use of innovations. However, the main obstacles are shortage of highly skilled labour force, low foreign direct investment flows, lack of close ties between business and research communities and a rather poor situation of R&D in the country. The paper analyses whether the expectations that the industrial structure will shift towards the development of high and medium-high technologies branches have a strong basis. Experts believe that the strengthening competitive pressure from Asian companies will force Lithuanian exporters to focus on penetrating the CIS region. The possibility to bridge the EU and CIS countries is a strong, albeit highly overlooked, trump card of the Lithuanian economy in the competitive battle. The article concludes with the overview of the existing situation in and outlook for major sectors of the manufacturing industr