Tautinio tapatumo įvaizdžiai šiuolaikinėje lietuvių dramoje

Tautinio tapatumo klausimas sparčiai besikeičiančioje lietuvių visuomenėje yra viena svarbiausi nūdienos problemų. Straipsnyje nagrinėjami kintantys tapatumo įvaizdžiai šiuolaikinėje lietuvių dramoje. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, plačiau aptariamas tautinių vaizdinių formavimasis ir transformacijos šiuolaikinėje dramaturgijoje. Siekiama atsakyti į klausimus, ar tradiciniai tautiniai įvaizdžiai tebėra veiksmingi ir kaip jie transformuojasi, kaip kuriami nauji, iš kokios perspektyvos šiuolaikiniuose dramos kūriniuose žvelgiame į save ir kitus. Tautinių įvaizdžių formavimasis dramoje labai aiškiai atspindi tautinio sąmoningumo raidą Lietuvoje, tad skiriami trys esminiai etapai: 1) pagrindinių tautinių įvaizdžių formavimasis nuo XIX a. pab. iki 1940 m.; 2) įvaizdžių įsitvirtinimas, stereotipizacija (1940-1989); 3) įvaizdžių perkūrimas ir revizija (nuo 1989 m. iki šių dienų). Straipsnyje pateikiamas platesnis stereotipizuotų tautinių įvaizdžių, įprasminančių save ir kitą / svetimą, arsenalas, remiantis klasikiniais A. Fromo Gužučio, V. Krėvės, B. Sruogos, J. Marcinkevičiaus dramos kūriniais. Ši stereotipinių įvaizdžių transformacija šiuolaikinių autorių S. Parulskio, H. Kunčiaus ir M. Ivaškevičiaus dramose įvardijama kaip įvaizdžių perkūrimas pasitelkiant postmodernistines ironijos, pastišo, parodijos galimybes. Kaip vienas originaliausių dramos pavyzdžių pateikiama M. Ivaškevičiaus dramos „Madagaskaras“ įvaizdžių analizė. Daroma išvada, kad šiuolaikiniai tautiniai įvaizdžiai, atskleidžiantys save ir kitus, šiuolaikinėje dramoje patiria radikalias transformacijas.The issue of national identity in rapidly changing Lithuanian society is one of the most relevant problems today. The paper analyses the changing images of identity in modern Lithuanian drama. Viewed from a historical perspective, the formation of national images and their transformations in modern dramaturgy are more widely discussed. The paper seeks to answer the questions whether traditional national images are still effective and how they transform, how new images are created, and what perspective we take to look at ourselves and others in modern drama works. The formation of national images in drama very clearly reflects the development of national consciousness in Lithuania. Three key stages could be distinguished: 1) the formation of the main national images from the end of the 19th c. until 1940; 2) the establishment of images, stereotypization (1940–1989); 3) recreation and revision of images (from 1989 until present). The paper presents a wider range of stereotypized national images of self and other/foreign, based on the classical drama works of A. Fromas-Gužutis, V. Krėvė, B. Sruoga, J. Marcinkevičius. This transformation of stereotypical images in the dramas of contemporary authors: S. Parulskis, H. Kunčius and M. Ivaškevičius, is called the recreation of images through the use of postmodern opportunities of irony, pastiche, and parody. The analysis of images contained in M. Ivaškevičius’ drama “Madagaskaras” [Madagascar] is presented as one of the most original drama examples. A conclusion is drawn that modern national images that reveal self and others have been experiencing radical transformations in modern drama