Addressing global culture in plays by Kostas Ostrauskas

Straipsnio tyrimo objektas – Kosto Ostrausko dramos, atskleidžiančios atvirumą Vakarų pasauliui. Siekiant apsibrėžti tyrimų lauką, dėmesys sutelkiamas tik į tas Ostrausko dramas, kurių tema, draminė kolizija išauga iš kūrybiško santykio su pasaulio kultūros kūriniais. Žvalgantis po Ostrausko dramose interpretuojamą muzikos, literatūros, dailės kūrinių lauką, siekiama išsiaiškinti, kokias inovatyvias dramos formas, idėjas inspiravo dialogas su konkrečia meno rūšimi, kūriniu ar kūrėju, siekiama išryškinti Ostrausko dramaturgijos formos, problematikos pokyčių punktyrą. Absurdo teatro klestėjimo laikotarpiu pradėjęs smalsiai skaityti literatūros kūrinius, Ostrauskas ieškojo ribų, tarsi „uždarų durų“, ties kuriomis sustojo literatūros kūrėjai. Literatūros kūrinio lauką jis pratęsia muzikos srityje, – pjesėje „Kvartetas“ (1969) suteikia personažams galimybe muzikuoti ne tik instrumentais, bet ir kalba, balsu. Ostrauskas pateikia atsakymą ir į Samuelio Becketto „žaidimo pabaigos“ idėją, pavaizduodamas absurdo pasaulio personažus išlaisvinančią kuriančią tradicijos galią, ją pjesėje įkūnija kompozitorius Bėla Bartokas. Pjesėje „Duobkasiai“ (1964-1965) peržengiama riba, ties kuria sustojo Williamas Shakespeareas ir Alberas Camus, svarstydami žmogaus būties ir mirties temą. Ostrauskas atskleidžia absurdo jauseną, kurią patiria numirti negalinti Mirtis. Pjesėje „Labanakt, motin“ (1984-1988) jis pasitelkia Sigmundo Freudo psichoanalizę ir, atskleidęs Hamleto bei Karalienės elgesį paaiškinantį geismą, užpildo mįslingas „baltas dėmes“, kurias motinos ir sūnaus konflikto istorijoje paliko Shakespeareas. Pjesėje „Who is Godot?“ (1999) pateikiamas atsakymas į klausimą, kas yra Godo. Atskirą grupę kūrinių sudaro dramos, kuriose susitinka skirtingų kūrinių personažai (Anna ir Emma (1989), Arsamoris (1991) ir kt.), veikia autorius ir jo sukurti veikėjai (Shakespereana (1999-2001) ir kt.) ar įvairių epochų rašytojai (pjesėje „Žemaitė sutinka Šekspyrą“ (2006) veikia ir „kažkoks“ Astrauckas). Aristotelio „Poetikoje“ apibrėžta dramos kūrinio apimtis inspiravo Ostrauską mesti sau iššūkį ir sukurti originalią mikrodramos formą. Drama-fragmentas yra ir savarankiškas kūrinys, ir didelio ciklo dalis. Hieronymo Boscho paveikslai padeda paaiškinti logiką, kuria remiantis cikluose „Patarlės ir priežodžiai“, „Spec(tac)ulum mundi“ į vieną kūrinį susieti skirtingų temų ir stiliaus fragmentai.Article is focused on the plays of Kostas Ostrauskas, which reveal the playwright's openness toward the Western world. In order to delineate the sphere of analysis, attention is paid exclusively to those plays by Ostrauskas in which the themes and dramatic collisions are a direct outgrowth of the masterpieces of global culture. In surveying the panorama of music, literature and art reflected in the plays, the researcher attempts to elucidate the innovative forms of drama and ideas inspired by the dialog with concrete genres of art, works and authors as well as to highlight the changes taking place in the form and content of Ostrauskas's dramas. Having started absorbing works of literature at the time of the flowering of the Theatre of the Absurd, Ostrauskas was groping for the boundaries, like certain "closed doors", at which the writers had come to a stop. He extends the realm of the literary into the sphere of music: in his play "Quartet" (1969) the characters are given an opportunity to play music, employing both instruments and speech, namely the voice. Ostrauskas responds to Samuel Beckett's idea of the "endgame" by depicting the creative power of tradition that sets the characters of the absurd world free and is embodied in the play by the composer Bela Bartok. In his "Gravediggers" (1964-1965), the boundary which William Shakespeare and Albert Camus had felt while pondering the theme of human existence and death, is stepped over. Ostrauskas reveals the feeling of absurdity experienced by a Death that is unable to die. In his play "Goodnight, Mother" (1984-1988) Ostrauskas makes use of the psychoanalytical ideas by Sigmund Freud and, having revealed desire in the behavior by both Hamlet and the Queen, which sheds light on their actions, he fills in the enigmatic "white spots" left in the story by Shakespeare. In the play "Who is Godot" (1999) Ostrauskas provides an answer to the question regarding the identity of Godot. A separate group comprises plays that describe encounters of characters from different works (Anna and Emma (1989), Ars amoris (1991) and others), or the actors include the author and characters devised by him (Shakespereana (1999-2001) etc.), or writers from different epochs (in the play entitled "Žemaitė Meets Shakespeare" (2006) a "certain" author's alter ego, Astrauckas, is also encountered). The extent of a play defined in the "Poetics" by Aristotle served to inspire Ostrauskas to challenge himself and create an original art form of the mini-play or micro-play. The play-fragment presents both an individual work and is also part of a greater cycle. The pictures by Hieronymus Bosch aid in elucidating the logic foregrounding the linking of fragments belonging to different themes and styles into a single piece, as in the cycles "Proverbs and Proverbial Phrases" and "Spec(tac)ulum mundi"