Ignotas Šopara: duties as a priest and Lithuanian

Straipsnyje rašoma apie eilinį Vilniaus vyskupijos kunigą Ignotą Šoparą (1864–1931), siekiant nustatyti kiek ir kaip jis atstovavo naujam demokratinio mąstymo modeliui, kiek buvo stabili ir kiek pakitusi etninė socialinė ir etnokultūrinė terpė. Su tuo turėjo sietis naujų sielovados priemonių raiška. Šie dalykai neišvengiamai lėmė veiklaus kunigo Šoparos kasdienį gyvenimą. Ignotas Šopara į Vilniaus vyskupiją atėjo iš Žemaičių vyskupijos. Šoparos ganytojiškas uolumas ir siekis, kad sielovados darbas būtų efektyvus, rusų valdžios atžvilgiu buvo bekompromisinis. Šoparos priešprieša rusų valdžiai reiškėsi įvairiais pavidalais, ypač dėl trukdymo katalikų sielovadai, apskritai Bažnyčios veiklai. Todėl Šopara nestokojo rusų administracijos priežiūros. Šopara taip pat grūmėsi su lietuvių kalbos nepilnavertiškumo skleidimu religijos srityje. Šoparos gyvenimas buvo sąlygotas dviejų Rusijos imperijos visuomeninio gyvenimo sistemų – luominės ir demokratinės. Šios sistemos reiškėsi net sielovados ir tautinių santykių areale. Vilniaus vyskupija ekonominiu ir kultūriniu atžvilgiais buvo atsilikusi nuo kaimyninių Žemaičių ir Seinų vyskupijų. Vilniaus vyskupijos visuomenės konservatyvusis sluoksnis liko galingesnis ir įtakingesnis. Luominės visuomenės virtimą demokratine sąlygojo maždaug tie patys procesai, kaip ir kai kuriose kitose Europos šalyse. Šoparos geriausi kunigo tarnystės metai yra ryški iliustracija tiems minėtiems europiniams procesams.Ignotas Šopara (1864-1931) was a priest (from 1894) of the multi-national Vilnius diocese. Social-national opposites, especially between the highest rank of boyars (Poles) and the most numerous democratic layers - peasant Lithuanians and Belorussians influenced his biography. Šopara considered himself to be a Catholic democrat. The conservative estate strived to continue to dominate society and Polonize its entire Catholic part. The biography of Ignotas Šopara consisted of these components: the fight against the Russification of the Church and Catholics, the striving for improving the quality of pastoral ministry using the Lithuanian peasant language (the fight against Polonization) not tolerated by the church authorities, and active participation in the national movement of Lithuanians. Due to his views and the striving to fulfil them, Šopara did not have the life of a quiet pastor. Because of the decisions of the church authorities and Russian administrations, he worked in 11 parishes, half of which were purely Belorussian or Polish. Until 1910 he most often served as vicar, administrator or pastor from 3 months to 5 years. The political case (1910-1916) and 5-month imprisonment was the hardest ordeal. Ignotas Šopara was tolerant to practically all of Lithuania's inteligentsia who strove for the rebirth of the Lithuanian nation: he wrote articles for the press of various directions, supported them financially, prepared text books (one was printed), wrote and translated religious literature, and belonged to the Lithuanian Science Societ