Characteristics of Lithuanian theatre history

Nuo pat lietuvių teatro istorijos pradžios vieną iš pagrindinių jo raidos siužetų „rašė“ istorinės atminties įsisavinimo pastangos. Jų imperatyvai, formos ir funkcijos, žinoma, kito. Tačiau kisdamos tik nepaneigiamai liudijo sceninio istorijos „įgarsinimo“ poreikį, t. y. bylojo apie nedylančią teatro svarbą istorijos suvokimo ir susivokimo „byloje“. Šioje „byloje“ lietuvių teatras nuo pat savo pradžios dalyvavo, neišsižadėdamas komunikacijos su dabartimi. O tiksliau – siekdamas ne tiek pažinti bei suprasti istoriją, kiek atsikvėpti joje – atsitraukti nuo dabarties „žaizdų“ ir užčiuopti tai, kas gali įgyti savotiško raminančio „kompreso“ galią. Ko gero, ryškiausiai šį istorijos kaip saugaus – guodžiančio, stiprinančio – prieglobsčio poreikį atspindėjo pati lietuvių teatro pradžia – XX a. pr. „lietuviškieji vakarai“, į istorinę praeitį įsižiūrėję kaip į tobulo herojiškumo pavyzdžių „albumą“ ir jo „iškarpomis“ mėginę malšinti bundančios tautos nerimą bei įkvėpti jos ryžtą. Herojinį lietuvio patriotizmą ankstyvoji istorinė drama suvokė ne tik kaip viltingos Lietuvos perspektyvos garantą, bet ir kaip užsienio bendruomenės „pakerėjimo“ būdą. Straipsnio tikslas – išskirti sceninio XX a. I-os pusės lietuviškosios istorinės dramaturgijos interpretavimo raidoje išsiskleidusias pagrindines istorinės teatro vaizduotės formas, apčiuopti jas inspiravusias kultūrines psichologines priežastis, išanalizuoti teatrinės raiškos būdus ir apibendrinti jų inicijuotos teatro bei teatrinės visuomenės komunikacijos turinį.This essay concerns the problems of national history stage interpretation and its development from the very beginning of Lithuanian theatre till the end of the 1st Independence. Namely, it analyses the change of forms of history imagination that reflected themselves in historic theatre development: longing for a heroic march that oriented the amateur stage of "Lithuanian gatherings" towards the pathetically exalted history images (1905-1916); ignoring the failure in history that suspended the search of dramatic expression and provoked continuation of ode style in history stage representation (1920-1929); the discovery of solitude that originated from the sense of the decline of history as consolation and manifested itself as psychological attentiveness to a human drama in history (1929-1935); and social sensitivity that revealed itself in the rhetoric of humanity of lower social classes and historic society‘s social evenness (1935-1940)