Lietuvos miestų seniūnijų raida

Nuo 1990 metų Vilniaus mieste funkcionuoja submunicipaliniai dariniai - seniūnijos. Jų statusas, funkcijos, finansavimas, personalo formavimas ir valdymas, sąveika su kitomis savivaldybės grandimis per 12 metų ne kartą keitėsi. Susidurta su įvairiomis problemomis, kurios iki šiol sistemiškai nebuvo analizuotos. Tai juo labiau aktualu, nes neseniai buvo priimti sprendimai dėl seniūnijų steigimo Marijampolėje bei Kaune. Naudojant struktūrinės bei funkcinės analizės priemones, įvykdžius struktūrizuotus interviu su kompetentingais pareigūnais (pagrindas - 2002 m. įvykdyta Vilniaus miesto seniūnų daugiapusė apklausa), ištyrus pirminius šaltinius atlikta seniūnijų raidos analizė, kurios rezultatai aptariami šiame straipsnyje. Šiuo metu seniūnija turi ribotą savarankiškumą, jai vadovauja seniūnas, kuris tapo savivaldybės administracijos karjeros tarnautoju, atsakingu už seniūnijos vidaus vadybą, taip pat jo potvarkius seniūnijos kompetencijos klausimais turi vykdyti kitos organizacijos, veikiančios toje teritorijoje. Seniūnijos visą minėtą laikotarpį vykdė funkcijas, kurias sąlygiškai galima suskirstyti į kelias grupes: statyba, pastatų eksploatavimas, priežiūra: duomenų rinkimas, pažymų išdavimas ir pan; bendruomenės atstovavimas, konsolidavimas: socialiniai, kultūros ir pan. reikalai. Analizė rodo, kad funkcijų kiekis nėra optimalus. Priskiriant seniūnijoms funkcijas, rekomenduotina atsižvelgti į prioritetine nuostatą, kad gyventojai galėtų kuo daugiau reikalų sutvarkyti pačioje seniūnijoje. Seniūnijos nuveikia nemažą vaidmenį formuojant bendruomenę. Išsiplėtė gyventojų informavimo bazė: visos seniūnijos turi internetinius puslapius. Gyventojų požiūris į Vilniaus miesto seniūnijas buvo tiriamas 1992 m, tada dominavo aptakūs seniūnijų veiklos vertinimai. Pagrindine sąveikos su kitomis savivaldybės grandimis problema - funkcijų pasiskirstymas bei jau minėtas dubliavimas. Tų problemų sumažėjo po to, kai buvo teisiškai įtvirtinta nuostata, jog savivaldybės dokumentų projektai, susiję su seniūnijų veikla, derintini su atitinkamais seniūnais. Įsteigus Seniūnijų tarybą, ji tapo koordinuotai seniūnijų interesams atstovaujančia institucija. 2001 m. pabaigoje priimtas sprendimas steigti seniūnijas Kauno mieste pradėtas vykdyti. Seniūnijoms Kaune numatytos funkcijos labai panašios į Vilniaus. Steigiama 10 seniūnijų, atsižvelgiant į geografinį, urbanistikos bei žemėnaudos principus, prisitaikant prie viešojo trasporto eismo. Stengiamasi maksimaliai atsižvelgti į gyventojų patogumą, steigiant seniūnijų centrus, gautas visuotinis politinis pritarimas. Steigimo procesas kruopščiai detalizuotas, tačiau nuo numatyto plano atsiliekama - realaus seniūnijų funkcionavimo pradžia perkelta į 2003-iuosius. Pagrindinė problema - finansų stoka. Apskritai, Kaune be didesnių inovacijų perimamas dabartinis Vilniaus seniūnijų modelis (pavyzdžiui, seniūnai nebus asignavimų valdytojais), tik numatytos didesnės seniūnijos (Kaune vidutiniškai 42 tūkstančiai gyventojų, Vilniuje - 30 tūkstančių bei daugiau darbuotojų (Kaune vidutiniškai 7,8 etatai, Vilniuje vidutiniškai 6). Marijampolėje miestiškųjų seniūnijų steigimą paskatino valstybės teritorijos administracine reforma, kai nebeliko atskirų miesto ir rajono savivaldybių. Siekiant suvienodinti valdymą, greta egzistavusių kaimiškųjų įkurtos trys miesto seniūnijos. Pasiremiant daugiau kaimiškųjų seniūnijų patirtimi, Marijampolėje pasirinktas skirtingas negu kituose miestuose modelis. Kol kas dirba tik seniūnas, nors numatyta ir kito personalo įdarbinimo galimybė, kuri, sprendžiant iš gausios apibrėžtų funkcijų apimties, atsiradus finansavimo galimybėms, bus realizuota. Rekomenduotina steigti seniūnijas ir kituose didžiuosiuose mietuose. Svarstant optimalų miestų seniūnijų statusą, galimos dvi alternatyvos. Pirma, seniūnus rinkti tiesioginiuose gyventojų rinkimuose. Šiuo atveju būtų tikslinga rinkti ir seniūnijų tarybas, tad seniūnijos taptų žemesniojo lygmens savivaldybėmis. Kitas būdas - stiprinti dabartinių visuomeninių tarybų vaidmenį, išplėsti seniūnijų kompetenciją, grąžinti joms juridinių asmenų bei asignavimų valdytojų statusą, t.y. didinti seniūnijų savarankiškumą tam tikrose ribose.Lithuanian sub-municipal units, seniūnijos, functioning in Vilnius City since 1990 and undergoing the formation process in the cities of Kaunas and Marijampole, have been analysed in this article. The status of seniūnijos, its changes, legal basis of their activities, functions and performance have been analyzed. Problems of financing, personnel management, and interrelations with other branches of local government, possible ways of their solution have been discussed