Lietuvos žemės ir maisto ūkio integracijos į Europos Sąjungą problemos

Lietuvai tapus ES nare, žemės ir maisto ūkis bus plėtojamas vieningoje ES politinėje ir ekonominėje erdvėje. Jeigu bus tęsiama dabartinė BŽŪP, susidarys palankios sąlygos stabiliai ūkinei, socialinei ir gamtosauginei žemės ūkio ir kaimo plėtrai. Pirmajame etape didelės reikšmes turės rinkos sąlygomis sugebančios efektyviai veikti finansinės institucijos ir sistemos: Nacionalinė mokėjimų agentūra, Žemės ūkio paskolų garantijų fondas, palankaus kreditavimo ir nacionalinė kaimo rėmimo sistemos. ES parama žemės ūkiui Lietuvai įstojus į ją bus svari tiek investicijomis, tiek tiesioginėmis išmokomis žemdirbiams į naudą jiems bus ir brangstanti žeme bei kilsiančios produkcijos kainos. Svarbiausia, kad Lietuva sugebėtų sėkmingai panaudoti skiriamas lėšas. Nedarbas kaime turėtų augti dar 3-4 metus, vėliau, plėtojant darbui imlias sritis, netradicinį žemės ūkį ir alternatyvią veiklą, užimtumas kaime didės. Manoma, kad 2015 metais vidutinis ūkininko ūkis gali pasiekti 20-25 hektarus ir būti artimas ES valstybių narių ūkių dydžiams. Žemės ūkio srityje įtvirtinami svarbūs tikslai: kurti į rinką orientuotą, konkurencingą žemės ūkį, siekti tolygios kaimo ekonominės bei socialinės plėtros, atitinkančios regionų ypatumus, pertvarkyti valstybės paramos kaimui sistemą, subsidijas pakeičiant tiesioginėmis išmokomis. Lyginant su ES šalimis, bendras vidaus produktas vienam Lietuvos gyventojui yra trečdaliu mažesnis negu ES vidurkis, o Lietuvos gyventojų žemės ūkyje dirba nuo 3 iki 4 kartų daugiau negu ES šalyse. Lietuvos žemės ūkio sektorius atsilieka produkcijos kokybės, gamybos produktyvumo bei efektyvumo ir konkurencingumo aspektais. Europos Bendrijos steigimo sutarties 158 str. numatoma, kad siekiant harmoningos Bendrijos plėtros, Bendrija turi imtis visų veiksmų, stiprinančių ekonominę ir socialinę sanglaudą. Bendrija privalo siekti sumažinti regionų išsivystymo lygio skirtumus ir regionų, kuriuose nepalankiausios gyvenimo sąlygos, atsilikimą, įskaitant kaimo vietoves. Tai glaudžiai susiję su BŽŪP „antrojo ramsčio“ - kaimo plėtros įgyvendinimu. ES BŽUP įgyvendina antrines teisės akiai: reglamentai, direktyvos ir sprendimai, reglamentuojantys žemės ūkio produktų ar jų grupių vieningos rinkos organizavimą, prekybinius susitarimus, žemės ūkio struktūrinę politiką, įstatymų derinimą ir su vartotojų sveikata susijusias priemones, finansinius instrumentus. Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų prekybos politika įgyvendinama taikant tokias reguliavimo priemones kaip autonominių, konvencinių ir prefcrencinii) muitų sistema, tarifinės kvotos, eksporto subsidijos (buvo taikomos iki Lietuvos narystės Pasaulinėje prekybos organizacijoje (PPO) datos), importo licencijavimas. Prekybą žemės ūkio produktais, perdirbtais žemės ūkio produktais ir žuvimi bei žuvies produktais tarp ES ir Lietuvos reglamentuoja Europos sutartis, steigianti asociaciją tarp Europos Bendrijų bei jų šalių narių, iš vienos pusės, ir Lietuvos, iš kitos pusės. Be nurodytų problemų yra ir kitų, kurios taip pat yra svarbios ir aktualios integravimosi procese. Nesudarytos ekonominės sąlygos subalansuotai regionų plėtrai, nes valstybės parama, nepaisant pastoviai nepalankių gamtinių sąlygų kai kuriose teritorijose, iki šiol buvo vienoda visoje šalyje. Neracionali, valstybės nepakankamai reguliuojama, nesubalansuota žemės ūkio gamybos struktūra ir apimtys regionuose. Dideles valstybės lėšas tenka skirti intervenciniams pirkimams. Mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse dėl žemės ūkio subjektų finansinio nepajėgumo ir ūkininkaujantiems neteikiant dėl pastovių gamtinių sąlygų kompensacinės paramos, nesiplėtoja arba labai menkai plėtojasi lyginamuosius pranašumus turinčios žemės ūkio šakos, alternatyvi veikla Kaimo gyventojai dėl gamtinių sąlygų įtakojamo mažo pajamingumo, negali vykdyti išplėstinės žemės ūkio gamybos ir dėl to susidaro prielaidos didėti nenaudojamų žemės ūkio naudmenų plotams. Nepalanki kaimo gyventojų amžiaus struktūra, depopuliacijos procesai nepalankūs efektyviai veiklai plėtoti, nyksta kaimai. Nebaigti rengti kadastrinių vietovių kompleksiniai žemėtvarkos projektai sąlygoja mažo našumo ūkio naudmenų paskirties pakeitimo galimybes (apsodinimą mišku ir pan). Nepakankamas dėmesys kaimo problemoms skiriamas regionų (apskričių) plėtros programose. Didesnė dalis maisto pramonės įmonių teritoriniu požiūriu išsidėsčiusi tolygiai, tačiau nėra gyvulių skerdyklų, atitinkančių Europos Sąjungos reikalavimus, ypač intensyvios gyvulininkystės regionuose (vidurio ir vakarinėje Lietuvos dalyse). Neracionalus cukraus perdirbimo įmonių skaičius. Nėra susiformavę vaisių bei daržovių auginimo regionai ir jų perdirbimo įmonės, ypač vakarinėje Lietuvos dalyje, kur nėra nei vienos stambesnės vaisių ir daržovių perdirbimo įmonės. Netolygus grūdų ir pieno perdirbimo įmonių gamybinių pajėgumų rajonuose apkrovimas. Netolygus žuvų pramonės įmonių išsidėstymas. Mažo našumo žemių vietovėse didesni negu vidutiniškai respublikoje žemės ūkto produkcijos transportavimo atstumai bei išlaidos.Lithuanian agriculture and food industry integration into EU is one of today's most important and complex issues for our country. The question whether to join EU or not and what are the perspectives is bothering our farmers and other people who are dependent on agriculture and food industry a lot. There are more other problems and questions to be discussed some of which are mentioned in this work