Baudžiamojo proceso siekis - tiesa

Lietuvoje vis dažniau pasigirsta nuomonių, jog Lietuvos baudžiamajame procese tiesos nustatymas, jos paieška yra tam tikra iliuzija, kurios nereikia nustatinėti, ieškoti, o užtenka pasitenkinti formaliąja (teisine) tiesa. Tiesos supratimas yra priskiriamas prie subjektyviojo, o ne praktinio pažinimo galimybių. Tai reiškia, jog absoliuti tiesa kaip materialus objektas negali būti pažinta, ji yra tik atitinkamų aplinkybių požymis, žinojimo savybė. Baudžiamąją procesinę veiklą vykdantys asmenys (įskaitant ir teismą) yra procesinės formos tarnai, o kartu ir įkaitai, todėl jie yra nepajėgūs priartėti prie objektyvios, absoliučios tiesos ir turėtų tenkintis formaliąja (teisine) tiesa. Formalioji (teisinė) tiesa – iš formalaus prado kilusi konstrukcija, kurią taikant teisingumas yra suvedamas į tam tikrą formą, taigi justicija yra ne kas kita, kaip savotiškas formalumas, nes ji pasitenkina ne nuodugniu praeityje padarytų nusikalstamų veikų, jų padarymo aplinkybių aiškinimusi, o, geriausiu atveju, paviršiniu tokių aplinkybių tyrimu ar nagrinėjimu. Baudžiamajame procese formaliąja tiesa laikytinos tokios žinios, išvados apie padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kurios, nors ir atitinka padarytos nusikalstamos veikos pažinimo aplinkybes, tačiau šių aplinkybių pažinimo lygis neatitinka išsamaus, visapusiško tų aplinkybių pažinimo kriterijaus. Formaliosios tiesos atveju padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių pažinimo lygis yra labiau tikėtinas nei tikras. Ši pozicija yra kritikuotina. Straipsnyje nagrinėjama tiesos kaip baudžiamojo proceso tikslo, jos pažinimo problema. Bandymai dirbtinai skaidyti tiesą į atskiras jos kategorijas ar formas yra ne kas kita kaip savotiškos procesinės formos erozijos pateisinimas. Formos atžvilgiu tiesa gali būti „absoliuti“ arba „santykinė“, o patys terminai „absoliutus“ arba „santykinis“ tiesos atveju parodo tik skirtingą tiriamo reiškinio, t. y. tiesos, pažinimo lygį. Kitos tiesos formos, t. y. „materiali“, „formali“, „subjektyvi“ ir pan., yra ne kas kita kaip „absoliučios“ ar „santykinės“ tiesos išraiškos. Objektyvumas yra ne atskira tiesos forma, o jos savybė, kuri nepriklauso nuo žmogaus norų ar valios. Straipsnyje išreiškiama nuomonė, kad klasikiniame baudžiamajame procese turėtų būti nustatinėjama ne formali (teisinė) bet absoliuti tiesa. Tiesa yra ne tik baudžiamojo proceso siekiamybė, bet ir išvestinis, reguliavimo principas, idėja, kuri veikia tik klasikiniame baudžiamajame procese. Baudžiamojo proceso formose, kurios yra organiškai atsiskyrusios nuo klasikinio proceso formos (teismo baudžiamojo įsakymo, privataus kaltinimo bylų procesuose ir kt.), absoliuti tiesa yra nepasiekiama, geriausiu atveju čia yra pasitenkinama santykinės tiesos pažinimuThe article investigates the problem of the truth as the purpose of the criminal procedure, the problem of its cognition. Individuals carrying out criminal procedure activities (including the court) are servants of the procedural form and, at the same time, its hostages, therefore they are unable to approach the objective, absolute truth and should be content with the formal (legal) truth. This position falls under criticism. Attempts to artificial segmentation of the truth to its separate categories or forms are nothing, but justification of the procedural erosion of a certain form. The article offers the opinion that the classical criminal procedure shall establish absolute, not formal (legal) truth. The truth is not only an aspiration of the criminal procedure, but, at the same time, a derivative, regulatory principle, the idea that works only in classical criminal procedure. This principle does not work in quasi-processes, i.e. in those criminal procedure forms that are organically separated from the classical procedure for