Medieval epistolographic tradition in Europe

Laiško formos šaltinių pasitaiko skirtingais aspektais gilinantis į pačias įvairiausias sritis. Tiriant įvairių epochų laiškus, reikia mokėti juos „perskaityti“, išlukštenti autentikos grūdą, išsiaiškinti adresanto ir adresato ryšius, jų santykių, nuo kurių priklausė laiško forma, stilius ir turinys, pobūdį, sugebėti atskirti laiško autoriaus subjektyvumą, kūrybinę raišką nuo atitinkamos epochos nustatytų ir privalomų etiketo formulių, laiškų rašymo taisyklių ir daugelio kitų dalykų. Lietuvos literatūrologijoje iki šiol labai mažai dėmesio skirta įvairiems epistolografijos teorijos aspektams, jos raidos ypatumams, atskirų teorinių vadovėlių ir pavyzdinių laiškų rinkinių turiniui. Netirta, kaip vyko laiško sampratos, tipologijos, struktūros, raiškos kaita Viduramžiais ir Naujaisiais laikais. Suvokiant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) korespondencijoje, epistolinėje kūryboje, edukacijos sistemoje adaptuotą ir funkcionavusią lotyniškąją epistolografiją kaip neatsiejamą universalaus europinio epistolografijos kanono dalį, straipsnyje aptariama Viduramžių epistolografijos genezė ir raida, kai kurie terminai, pateikiama laiškų rašymo vadovėlių (artes dictandi) ir juose aptariamų klausimų analizė. Žvelgiant į perspektyvą, tokio pobūdžio tyrimai turėtų padėti lengviau atpažinti vieningą europinės Viduramžių ir Naujųjų laikų komunikacijos kodą, leidžiantį suprasti ne tik parašytas, bet ir paslėptas laiško prasmes; išryškinti kai kuriuos LDK XIV–XVI a. raštijos ir kultūros ypatumus, komunikacinių žmogiškojo bendravimo formų įvairovę; suvokti europinės epistolografijos poveikio mastą ir pobūdį LDK korespondencijai ir epistolinei kūrybaiThe article discusses the medieval epistolographic tradition in Europe: its genesis, specifics of development and terminology. It gives tribute to the originators of the art and science of letter writing (ars dictaminis), whose names have so far been little noticed in our literary science, and touches upon some treatises significant for the history of epistolography. The sources for the present research are medieval (11th– 13th c.) textbooks (artes dictandi) of letter writing compiled in Western and Central Europe. The research provides analysis of their types, structure, content and of their concept of the letter, demonstrating the connection of ars dictaminis to classical rhetoric. An innovative aspect of the treatises on ars dictaminis is in the systematic generalization of the rules of style for letters and documents and in the illustration of theory by copious examples. The institutional context, which gave rise to this science, was the reason for the textbooks mostly discussing work, law, business, authority and subordination relations in various clerical and secular strata of society and paying less attention to family, friendship, teacher-pupil and other such relations. The ars dictaminis rhetorical system made an impact on the literary theory of that period and in general on the creation of prozaic literature, as well as on the development of education and the spread of literacy. It marks the transition from verbal to written culture and creates a specific communicational complex determined by the specifics of medieval society. All these issues, hitherto almost unresearched by Lithuanian scholars, would make a solid basis for further study in epistolography and epistolic