Transformations of artistic language in the narratives of the new art

Straipsnyje kalbama apie tipologinius tradicinio ir netradicinio meno skirtumus. Atkreipiamas dėmesys, jog apibrėžiant naująsias meno rūšis svarbus vaidmuo tenka menų tarpusavio sąveikos naratyvams. Pasakojimais straipsnyje vadinami tekstai, kuriais siekiama ką nors įteisinti. Be kita ko, pasakojimų pagalba steigiamos ir meninės kalbos taisyklės ar jų pokyčiai. Meninės kalbos sąvoka yra gana plati, todėl būtina patikslinti, jog ji vartojama turint galvoje tipologines nuostatas, kuriomis nusakomos esminės kūrinio gaminimo sąlygos, standartai. Taigi straipsnyje (trumpai pristačius, ką naujoji dailė atmetė tradicinėje tipologijoje) bandoma atsakyti į klausimą, kuo vadovaujantis apibrėžiamos naujosios meno rūšys. Tradicinio meno naratyvuose menų tarpusavio sąveika paprastai įsivaizduojama konkrečiuose (pavyzdžiui, teatro) rėmuose - vienas iš menų pritraukia kitus ir jiems vadovauja. Tuo tarpu naujoji sąveika numato begalinius elementų derinius siekiant sukurti naujus rėmus ar juos pakoreguoti. Todėl netgi instaliacija netapo galutiniu naujosios sąveikos idealo išsipildymu: skirtingų sričių menininkai vis dar kviečiami bendradarbiauti, raginami mažiau paisyti konvencinių tradicinio ir netradicinio meno ribų tam, kad ir toliau būtų kuriamos naujos - "tarpinės" - meno formos.[...] The article draws attention to the scale of narratives (including those of traditional as well as the new art) that argue for interrelations of various arts. The Romantic Movement questioned classical hierarchy of arts, according to which spatial arts were regarded as superior, and postulated ideas of artistic interconnectedness. However, at that time fundamental rules of typology of arts were still valid. Developing the idea of artistic interrelations, Romantics limited themselves to conviction that temporary arts (especially music) were less bound to the norms of classical aesthetics and, thus, rendered natural affinity of arts better than the spatial arts. Narratives of traditional arts frequently considered possibilities for closer coexistence of spatial and temporary arts (the ideal of Gesamtkunstiverk). However, the system of art fields was always under esteem: the reciprocity of arts was envisioned within clear boundaries (most often those of theatre) where one art field organises and leads the other ones. Narratives of the new art connected the reciprocity of arts to the renewal of artistic language, that is, to the creation or legitimisation of new kinds of art. Therefore, the idea of artistic reciprocity has been maintained undermining the basis of classical typology (i.e., annihilating the division between spatial and temporary arts) and seeking for a new criterion for their typology. Narratives of non-traditional arts reveal that most important issue in defining new kinds of art is not their relation with other fields, but the indication of specific situation between the artwork and its viewer