Peculiarities of the iconography of Jonas Basanavičius

Straipsnis skirtas daktaro Jono Basanavičiaus (1851-1917) ikonografijos analizei. Išskirtinai gausus šį istorinį asmenį įamžinusių dailės kūrinių palikimas aptariamas gilinantis į vaizdavimo būdus ir ieškant priežasčių, nulėmusių dažnus, tačiau neįvairius meninius ieškojimus. Pasitelkus rašytinius šaltinius siekiama išryškinti portretuojamojo priežiūroje suformuoto meninio įvaizdžio svarbą bei padarinius. J. Basanavičiaus ikonografija dailėje - reiškinys, atskleidžiantis ne vien tradicines dailės raidos tendencijas, bet ir konkretaus užsakovo santykio su dailininkais rezultatus. Tai, kad apie 30 metų J. Basanavičiaus portretai buvo kuriami jam gyvam esant, vadinasi, atsižvelgiant į paties vaizduojamojo reikalavimus ir nuostatas, suformavo lakoniškumu pasižyminčią vaizdavimo tradiciją bei sudarė sąlygas tam tikram kūrybiniam dailininkų supanašėjimui. Po vaizduojamojo mirties jo ikonografijoje pasireiškęs pagyvėjimas užgeso dėl nepakankamų finansinių galimybių ir po dešimtmečio nepalankiai susiklosčiusios politinės situacijos. Būtent šios aplinkybės tapo pagrindiniu veiksniu, lėmusiu menką ikonografijos įvairovę. Nepaisant to, straipsnyje apžvelgta medžiaga, t. y. būdingiausios tendencijos, leidžia daryti išvadą, kad nors ir neįvairūs, vis dėlto vieni vertingiausių yra J. Basanavičiaus lietuviškojo laikotarpio portretai, tapyti iki daktaro mirties.The article is dedicated to the analysis of iconography of doctor Jonas Basanavičius (1851-1917). The exceptionally plentiful heritage of pieces of art, dedicated to the said historical personality is discussed by getting deeper into the ways of imaging and searching for the reasons, which resulted in frequent however unvaried artistic pursuance. By employing written sources attempts are made to highlight the importance of the artistic image, formed in the supervision of the portrayed person and the consequences. The iconography of J. Basanavičius in art is a phenomenon, revealing not only the trends of the traditional art development but also the results of the relations between the specific customer and the artists. The fact that portraits of J. Basanavičius were painted for the time period of thirty years while he was still alive shows that a tradition of imaging, manifesting in laconism was shaped and the conditions for a certain artistic assimilation between artists emerged in consideration of the requirements of the portrayed person himself and after his death the liveliness, which was observed in his iconography faded away due to the insufficient financial possibilities and the unfavourable political situation. The said circumstances became the main factor, which determined the insignificant diversity of the iconography. Despite the aforementioned, the materials, overviewed in the article, i. e. the most characteristic trends, allow for the conclusion that the portraits of J. Basanavičius of the Lithuanian period, painted before his death, although not diverse, are among the most valuable