Paradigm of Exile

Straipsnyje komparatyvistiškai pristatoma pokarinio baltų (lietuvių ir latvių) egzodo rašytojų, o sykiu ir literatūros eiga bei refleksija. Tremtis nagrinėjama kaip istoriškai objektyvus politinis fenomenas, lydimas subjektyvių socialinių bei psichinių pasekmių. Aptariama egzodo sąvokos genezė, jos metaforinės traktuotės, priverstinai mutavę laiko ir erdvės riboženkliai, sąlygoję išeivio sąmonės skilimą, bei literatūrinio tapsmo aplinkybės. Kontraversiškų tremties traktuočių gausa straipsnio autorei leidžia teigti, kad išeiviai, ypač rašytojai, intensyviai reflektavo savo egzistencinę situaciją. Pagrindinė konstatuota išeivio tragedija, kad etninė tapatybė prarasta, o naujas tapatumas neatrastas. Kita vertus, esamo ir prarasto laiko opozicijos tampa ne tik pagrindiniu išgyvenimų šaltiniu, bet ir esminiu išeivių telkties bei kūrybos impulsu. Daroma išvada, kad tarp abiejų baltų literatūrų daugiau panašumų nei skirtybių: identiški sambūriai, draugijos, kalbinė izoliacija, žanrų prioritetai, santykis su tradicija liudija analogišką baltų literatūrų tapsmą išeivijoje. Konstatuojama, kad tremties nulemtoje nesvarumo būklėje rašytojai rado trečią sąlyginę gimtinę – kūrybą.This article compares the exile experience of post-war Baltic (Lithuania and Latvian) émigré authors, as reflected in their literary output. The status of being exiled is analysed as an historically objective political phenomenon, accompanied by subjective social and psychological consequences. It discusses the genesis of the concept of exodus, its metaphorical treatment, the forced change of time and space boundaries that shape an exile’s split consciousness, and the circumstances of literary becoming. The abundance of controversial treatments of the subject of exile allow the author of this article to state that exiles, particularly writers, reflected intensively on their existential situation. The basic perceived tragedy of the exile is that one ethnic identity is lost and never properly replaced by another. On the other hand, the opposition between the exile’s current situation and his lost one becomes the principle source of his life experience and an impulse for creativity and application. The conclusion is drawn that there is more similarities between the two Baltic exile literatures than differences: identical organisations and gatherings, linguistic isolation, the importance of genres and the link with tradition bear witness to an analogical evolution of Baltic literature in exile. The article concludes with the comment that in their devalued condition as exiles, these writers found a third de facto ‘homeland’: their creativity