Grammatical evidentiality in Lithuanian (a typological assessment)

Straipsnyje apžvelgiamos ir įvertinamos tipologiškai lietuvių kalbos gramatinės priemonės evidencialumui reikšti. Apsiribota bendrine kalba. Evidencialumas suprantamas kaip visuma reikšmių, rodančių šaltinį ar pagrindą, kuriuo kalbėtojas remiasi perteikdamas informaciją. [...] Lietuvių kalboje evidencialumui reikšti vartojamos dviejų tipų dalyvinės konstrukcijos, kurių vienai būdinga perpasakojamoji, kitai – inferentinė funkcija. [...] Lietuvių kalbos dalyviai patys savaime evidencialumo reikšmės neturi. Ji išryškėja tik tam tikrose konstrukcijose, kurių branduolį sudaro dalyviai. Todėl galima teigti, kad lietuvių (bendrinėje) kalboje nėra specialių morfologinių priemonių evidencialumui žymėti. Be to, evidencialumo reikšmė visai nėra būtina net ir tam tikrose dalyvinėse konstrukcijose; ji vyrauja tik kai kuriuose kalbos stiliuose – tautosakoje ir publicistikoje. [...] Straipsnyje lietuvių kalbos konstrukcijos evidencialumui žymėti lyginamos su bulgarų kalbos perfektu, nuo kurio leituvių kalbos perfektas skiriasi pagrindine perpasakojamąja funkcija, „nesikertančia“ su inferentine funkcija. Apskritai lietuvių kalbos sistema dėl opozicijos, neturinčios atitikmens bulgarų kalboje, su –ta-/-ma- dalyvių konstrukcija pasižymi kiek skirtingais formų ir reikšmių santykiais. Tačiau ir bulgarų, ir lietuvių kalbos kategorijos silpnai skiriasi nuo episteminio modalumo. Lietuvių kalbos evidencialumo gramatinės raiškos sistema, palyginti su kitomis Eurazijos kalbomis, turinčiomis ne visai sugramatintą šios kategorijos sistemą, išsiskiria tuo, kad evidencialumas žymimas dviem priemonėmis, o ne viena.The article reviews and evaluates typologically grammatical instruments for the expression of evidentiality. Literary language only was analysed. Evidentiality is understood as a set of meanings, indicating the source and the basis of information conveyed by the speaker. [...] Two types of participle structures are used to express evidentiality in the Lithuanian language: the function of retelling is typical of one type and inferential function is typical of the other. [...] Participles themselves have no evidential meaning in Lithuanian. The meaning shows through in certain structures where participles stand as their core. Therefore a conclusion is drawn that the Lithuanian (literary) language has no special morphological devices to express evidentiality. Moreover, the meaning of evidentiality is not necessary at all even in certain participle structures; it only prevails in some language styles, such as folklore or journalism. [...] Lithuanian structures used to express evidentiality are compared to the perfect of the Bulgarian language; the perfect in Lithuanian has the main function of retelling which does not interfere with the inferential function. The system of the Lithuanian language in general is distinctive by rather different relations of forms and meanings with –ta-/-ma- participle structure due to the opposition, which has no equivalents in the Bulgarian language. However the categories of Lithuanian and Bulgarian have very little difference from the episteme modality. The Lithuanian system of grammatical expression of evidentiality is distinctive when compared to the other Eurasian languages that have not fully grammatical system of this category, as there are two, and not one instrument to mark evidentiality in the Lithuanian language