Originality of and in philosophy

Metafilosofinių svarstymų smaigalyje pas mus visuomet buvo ir yra klausimas apie filosofijos specifiką. O pastarajame šimtmetyje, kurį ženklina ypač smarki filosofinių diskursų ir profesionaliųjų filosofų proliferacija, vienas šio bendrojo klausìmo būdas tampa itin jautrus: o kiek gi esama originalumo – ir veikiausiai net ir vertės – vis didėjančioje filosofinių tekstų lavinoje? Pirma, straipsnyje teigiama, kad turime skirti filosofijos kaip ypatingos konceptualios praktikos originalumą nuo individualiojo ar grupinio originalumo kultivuojant tokią ypatingą praktiką, t. y. filosofijos originalumas skirtinas nuo originalumo filosofijoje. Antra, parodoma, kad originalumas filosofijoje yra nulemtas pamatinės filosofijos originalumo apibrėžties – abejojančios savigrindos ir jos apodiktinio rekursyvumo imperatyvo. Trečia, tvirtinama, kad trikdančią originalumo filosofijoje kriterijų gausą įveikia tik autentiško ir korektiško dalyvavimo filosofijoje kaip specifinėje teorinėje žiūroje matas, kuris savo ruožtu taip pat negali būti fiksuojamas vienareikšmiškai. Šia prasme Lietuvos filosofija yra originali ne tuo, kuo ji skiriasi nuo Vakarų filosofijos tradicijos, o tuo, kad ir kaip labai ji pajėgia joje būti autentiškai, t. y. atvirai bei nuoširdžiai, ir korektiškai, t. y. sutinkamai su esminiais diskursyviojo Vakarų filosofinio paveldo kanonaisThe search after the specificity of original Western philosophy lies at the bottom of the metaphilosophical debate from its very incipience. In the last century, given the rapid and overwhelming proliferation of variated philosophical discourses and growing multitudes of professionals, we also face another formulation of the old question. It pertains to the originality within our philosophical tradition, and perhaps it also determines the value of these many proliferations itself. Thus, first, the article claims that originality of philosophy should be carefully distinguished from originality in philosophy, i.e. that we should draw a line between originality of the definite conceptual praxis and the individual or collective originality of a concrete way it is cultivated. Second, originality in philosophy is constituted by the basic characteristics of the originality of philosophy, which are posited as a twofold imperative of questioning foundationism and apodictic recursiveness. Third, the perplexing abundance of originality criteria could be reduced by the principle of authentic and appropriate participation in the available philosophical discourse, even though this principle itself cannot be applied univocally and settled once for all. From this perspective, the originality of Lithuanian, like of any other, national Western philosophy consists not in its deviance from the traditional mode of discourse, but in its potential to partake in it both authentically, i.e. openly and sincerely, and appropriately, i.e. in a strict correspondence with the basic imperatives of the still ongoing discursive praxi