Jonas Bretkūnas. Giesmes Duchaunas ir kitos 1589 metų liturginės knygos: tekstai ir jų šaltiniai

Recenzuojama šaltinio publikacija - italų kalbininko Guido Michelini paskelbtos Švedijos Uppsalos universiteto bibliotekoje saugomos Jono Bretkūno išleistos Giesmės Duchaunos, Kancionalas, Kolektos ir Parafrazis. Recenzentės nuomone, autoriaus įvadas leidinyje palyginti lakoniškas: labai lakoniškai pristatomi Bretkūno veikalai, nustatyti šaltiniai, kai kurie ankstesni tyrėjai, net neužsimenama apie Bretkūno knygų pasirodymo aplinkybes. Įvade neaptartas vienas svarbus aspektas - visų trijų 1589 m. Bretkūno išleistų liturginių knygų, taip pat ir Mažvydo Parafrazie tarpusavio ryšys. Recenzuojamame leidinyje buvo publikuotas vienintelis išlikęs Bretkūno knygos, arba knygų konvoliuto, egzempliorius, o ne parengėjo nuožiūra atrinktos 1589 metais leistos liturginės knygos (taip būtų galima suprasti iš leidinio pavadinimo). Nors Mažvydo tekstų šaltiniai recenzuojamame leidinyje turėtų užimti antraeilę vietą (Bretkūno tekstų požiūriu tai jau šaltinių šaltiniai, pradiniai prototipai), kruopštus jų pateikimas greta Bretkūno bei Mažvydo giesmių ir komentavimas rodo kitokią parengėjo nuostatą. Vertinga, jog šalia Bretkūno giesmių publikuojant transliteruotus Mažvydo giesmių tekstus naujai pridėti kai kurių žodžių formų komentarai. Analizuojant tekstų perrašymo kokybę konstatuojama, kad skaitytojui būtų buvę naudingesni fotografuotiniai naujai Bretkūno paskelbtų giesmių, maldų šaltinių perspaudai. Apgailestaujama, kad „Baltos lankos“ nepasirūpino knygos stiliumi ir korektūra.The reviewed source publication contains “Giesmės duchaunos” [Spiritual Hymns], “Kancionalas”, “Kolektos” and “Parafrazis” published by Jonas Bretkūnas and kept at the Library of Uppsala University in Sweden. The publication was prepared by Italian linguist Guido Michelini. According to the reviewer, the author’s introduction is relatively laconic: the works by Bretkūnas, identified sources and some earlier researchers are presented very briefly, and no circumstances of the appearance of Bretkūnas’ books are mentioned. The introduction does not discuss one important aspect: the connection between all three liturgical books published by Bretkūnas in 1589 and Mažvydas’ “Parafrazis”. The book publishes the only extant copy of Bretkūnas’ book, or convolutus, but not the liturgical books published in 1589 and selected by the compiler (as could be implied from the title of the publication). Although the sources of Mažvydas’ texts should play a secondary role in the publication (in terms of Bretkūnas’ texts these are sources of sources, the original prototypes), their thorough presentation next to Bretkūnas’ and Mažvydas’ hymns as well as commentary shows a different approach of the compiler. New commentaries of certain word forms of transliterated texts of Mažvydas’ hymns published next to Bretkūnas’ hymns are considered valuable. The analysis of the quality of transcription leads to the conclusion that the reader would have benefited more from photographed reprints of hymn and prayer sources newly published by Bretkūnas. Regretfully, the Baltos Lankos publishing house neglectfully handled the style and proofreading of the book