Death and eternity

Straipsnyje siekiama atskleisti eschatologines poeto Alfonso Nykos-Niliūno sistemas, parodyti jo sprendžiamų egzistencinių problemų sudėtingumą. Bandoma aiškintis, kaip poetas atsako į klausimus, kokia yra žmogaus žmogiškoji egzistencija, kaip elgiasi individas nykstančiame pasaulyje, ar aktuali jam prisikėlimo problema, koks žmogaus santykis su Dievu, kaip eilėraščiuose susijungia mirtis ir gyvenimas. Teigiama, kad poeto „aš“ gyvena nuolat nykstančiame pasaulyje: mirtimi paženklintas žmogus, daiktai, netgi dieviškos būtybės. Egzistenciškai mąstančio A. Nykos-Niliūno poezijos žmogus veržiasi pažinti savo žemiškosios egzistencijos, mirties prasmę. Poetas suvokia, kad ir gimimas turi mirties žymę, būtent nuo jo ir prasideda besitęsianti mirtis. Teigiama, kad tokį mirtyje nykstantį pasaulį A. Nyka - Niliūnas gelbsti suteikdamas jam poezijos formą: poetinis „aš“ suvokia, kad gali realizuotis tik daiktinėje tikrovėje. Žemiškoji egzistencija ir išlikimas joje - niliūniško žmogaus tikslas. Konstatuojama, kad ieškodamas tokio išlikimo lyrinis poeto herojus atsisako transcendentinio krikščioniškojo prisikėlimo. Poetinis „aš“ jaučia Dievo, Kristaus buvimą, tačiau negali pažinti jų tiesos, nes tada išduotų žemę. Ir todėl A. Nykos - Niliūno žmogus nusprendžia ir mirti, ir prisikelti tik sau. Daroma išvada, kad atsisakęs Kristaus pagalbos, jis lieka vienui vienas ir atstumtas ieško savyje šviesos, kad įprasmintų šį gyvenimą, nušviestų kitų sąmoningumą ir, taip išlikęs kituose, galėtų numirti.Alfonsas Nyka-Niliūnas is one of the most problematical poets in Lithuanian literature of the 20th century. His poetry searches for man's meaning in a transient world. Since the poet wants to discover the world, he leaves his native home and enters this world both physically and spiritually. Man's existence on earth is contained between the two crucial points of birth and death. In Niliūnas' poetry birth is a reason for death and the reverse - death is a reason for birth. This cycle of birth and death continues till the end of time. People and things are touched by finality. The poet sees death everywhere. Nyka-Niliūnas does not want to accept this process and tries to counter it with images of memory and of poetry. Poetry for Niliūnas has a protective power; it is a reflection of eternity. Niliūnas' man stands alone in this world and tries to discover eternity within himself. He refuses Christ's resurrection because he perceives the second coming of Christ as the end of man's world; this world will be destroyed and replaced by God's Kingdom. For Niliūnas the meaning of man's existence is on this earth, here and now, but not elsewhere and at some other time. Thus, the help of Christ is not needed. The poet opts for death and his own poetic resurrection