Historical management of Lithuanian national forests and woods

Lietuvos didikai medį vertino kaip pajamų šaltinį, todėl mišką saugojo, kūrė miškų administracijas. [...] Lietuvos didžiųjų kunigaikščių Žygimanto Senojo Įsakymas (1529), Žygimanto Augusto Valakų reforma (1547) ir Miškų revizija (1558) išplėtė ir šiaip gausų miškininkų būrį, apibrėžė kiekvieno jų pareigas. Svarbiausia eigulio užduotimi tapo miško vagių sekimas. 1588 m. Statute įrašyta, kad iš neteisėtai kirtusiojo medį galima atimti ne tik kirvį, bet ir arklį ar jaučius bei vežimą. 1636 m. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislovas Vaza išleido universalą, pavadintą Girių ordinarija, kuriuo buvo pradėtas didžiausias girių apskaitos ir priežiūros pertvarkymas. Sugriežtintos eigulių pareigos, įvesta fizinė bausmė („kaklo išpirka“) ir tremtis. XIX a., įsigalėjus carinės Rusijos miškų statuto įstatams, kiekvienas eigulys, be turėtųjų pareigų, privalėjo drauge su žvalgu sunumeruoti sausuolius ir išvartas bei pasirašyti apie praneštus nusižengimus žvalgo surašytame protokole. Po 1908 m. miškų reformos, apribojusios ganymą miške, eigulys privalėjo pažinti savo ir aplinkinių eiguvų valstiečių gyvulius. Nepriklausomos Lietuvos metais miško priežiūra buvo dar labiau sugriežtinta: imtas mokestis už grybavimą, uogavimą, riešutavimą, samanų plėšimą statybai ir kraikui, hamakų rišimą, uždrausta ganiava miške. Rinkliava pavesta eiguliams. Prisaikdinti bažnyčioje, perėmę miško priežiūros tradicijas, eiguliai dirbo kruopščiai ir sąžiningai. Aišku, tai pykdė vietos gyventojus, kurstė pasipriešinimą todėl būta pasikėsinimų. 1931–1936 m. Mūsų girios spausdino pranešimus apie nužudytus ar piktadarių sužeistus eigulius.Lithuanian noblemen considered trees as the source of their incomes, that is why they protected their forests and created forest administrations. The main keeper of the forest, a forester, unfortunately, the lowest rank, had to look after and to protect a particular territory of the forest; he had to mow and to help with other work in the manor. He also had to join military service when needed. The already impressive number of foresters was extended by the orders of the Grand Dukes of Lithuania (the order of Sigismund the Old (1529), the Wallach reform of Sigismund Augustus (1547) and the forest revision (1558)). The duties of woodmen were also defined by these orders. Their main task became the surveillance of the thieves. According to the Statute of 1588, a person who tried to cut trees illegally lost his axe, horse, oxen and the carriage. In 1636, the King of Poland and the Grand Duke of Lithuania Vladislav Vaza published the general order named "The Forest Ordinary". The largest reform of the forest accounting and keeping started with this document. The duties of the woodmen became stricter, the corporal punishment, the "neck" ransom and the exile were introduced. In 19th century, after the introduction of the Forest Statute of the tsarist Russia, each woodman next to the previous duties, had to number the deadwoods and the windfalls. They had to sign the protocol of misdoings. After the Forest Reform was introduced in 1908, which limited feeding in the forest, the woodman had to recognize own animals and the animals of the neighbouring sectors. In the years of interwar independent Lithuania, the forest keeping became much stricter. The fees for the collection of moss, mushrooms, berries and nuts, for the binding of hammocks were introduced in the sectors. The pasturage was forbidden. The collection of fees became the duty of the woodman. Having sworn in church and taken over the old traditions of the forest keeping, the woodmen worked carefully and honestly. It made the local inhabitants angry and invoked the sense of resistance, resulting in some incidents. During 1931–1936, the reports about killed or injured woodmen were published in the newspaper Mūsų girios