Lithuanian Folk Songbook refrains classification based on their origin

Straipsnyje nagrinėjama mažai tirta leksinės sistemos paribio dalis – refrenas. Šiame darbe refrenu laikoma lietuvių liaudies dainose pasikartojanti teksto dalis, turinti sunkiai apibrėžiamą reikšmę (kartais visai neturinti reikšmės) ir dažniausiai lietuvių kalbos garsų jungimuisi, skiemens sudarymo taisyklėms paklūstančią kalbinę raišką. Pagal refrenų susiformavimo būdą skiriamos keturios „Lietuvių liaudies dainyno“ refrenų grupės: garsažodiniai refrenai; kvazileksiniai refrenai; kvazidarybiniai refrenai; samplaikiniai refrenai. Tiriamojoje medžiagoje vyrauja garsažodiniai refrenai (90,4 proc.). Beveik devynis kartus mažiau vartojama kvazileksinių refrenų (8,5 proc.). Kvazidarybinių refrenų, turinčių baigmenį, panašų į formalųjį darybos formantą, pasitaiko gana retai (0,8 proc.), itin nedaug – samplaikinių refrenų (0,3 proc.).This article addresses the refrain, a part of the lexical system’s periphery that has been given very little investigation. For the purposes of this work, a refrain is the repetitive part of Lithuanian folk songs that has a hard-to-define meaning – or sometimes no meaning whatsoever – and often carries a linguistic expression that follows the rules of sound coupling and syllable formation of the Lithuanian language. Four groups of refrains from the Lithuanian Folk Songbook have been identified based on origin: onomatopoeic refrains; quasi-lexical refrains; quasi-derivational refrains; combinational refrains. The subject material is dominated by refrains that belong to the group of onomatopoeic refrains (90.4%). Quasi-lexical refrains are almost nine times fewer (8.5%). Quasi-derivational refrains with endings similar to the derivational formant are quite scarce (0.8%), and so are combinational refrains (0.3%)