Pragaro vaizdiniai XVIII amžiaus LDK spaudiniuose

Straipsnio tyrimo objektas - XVIII a. LDK spaudiniuose užfiksuoti pragaro vaizdiniai. Siekiama akcentuoti pragaro, velnių, nusidėjėlių aprašymų vizualumą, kuriame atsispindi visi būdingiausi Baroko epochos bruožai. Drauge parodoma, kaip šie vaizdiniai kito, kaip Vakarų Europoje prasidėjusios permainos pasiekė ir atsiskleidė LDK terpėje. Keliamas klausimas: ar visuomenės elitui skirtuose kūriniuose dominuoja skirtingi "blogio veidai" ir ar galima teigti, kad pasirinktas pragaro, nuodėmės, kančios vaizdavimo būdas atspindi ne tik adresato, bet ir autoriaus socialinę tapatybę? Bene pagrindinis šaltinis, naudotas nagrinėjant šiuos klausimus - pamokslai. XVIII a. LDK (daugiausia Vilniuje) išleistuose spaudiniuose pragaro ir jo "gyventojų" - nusidėjėlių ir juos kankinančių piktųjų dvasių pačiais įvairiausias pavidalais - vaizdinys yra pakankamai dažnas. XVIII amžiaus pabaigoje tai daroma labai santūriai - daugiausia svarstoma apie kančios amžinumą, o ne apie konkrečius nusidėjėlių kankinimus. Pateikiami pavyzdžiai iš Tado Juozapo Bukotos, Aleksandro Daugėlos ir kt. autorių rašytinių pasakojimų. Vakarų tyrinėtojai teigia, kad XVII-XVIII a. pamoksluose gana lengvai įžvelgiamas skirtumas tarp prastuomenės pragaro ir elito pragaro bei metodų, kuriais norima padaryti įspūdį kaimiečiams ir kilmingiesiems. LDK veikiau atvirkščiai: net ir tuo atveju, kai knygos adresatas yra dvasininkai, pragaro vaizdiniai nesiskiria.The author of the article seeks to reveal the images of hell presented in printed publications of the Grand Duchy of Lithuania of the 18th c. He seeks to highlight the images of descriptions of hell, devils, sinners, which reveal all characteristic features of the Baroque epoch. He also demonstrates the way these images changed and how changes in Western Europe reached the GDL and expressed here. The following question is raised: whether different “faces of evil” dominate in different works or is it possible to claim that the chosen method of depicting hell, sin, sufferings reflects the social identity not only of the addressee, but also the author? Sermons are the main source, used when analysing these issues. The image of the hell and its “inhabitants”, i.e. sinners and their torturers, is rather frequent in printings issued in the GDL (mostly in Vilnius) in the 18th c. It the end of the 18th c. the number of such publication is rather modest. Examples from written narratives by Tadas Juozapas Bukotas, Aleksandras Daugėla and other authors are presented. Western European researchers noticed that in the sermons of the I7th-18th centuries, a difference between the images of hell meant for the common people and the elite, and between the methods by which the authors try to make an impression on peasants and noblemen are quite easily distinguished. As far as the GDL is concerned, the situation is opposite. Even when clergymen are the addresses of the book, the images of the hell do not differ