Other from the point of view of denationalisation of the European Union

Europos Sąjungos kūrimąsi paskatino tragiška XX a. pasaulinių karų, žudynių, kaip valstybės politikos vykdymas, istorija, kurią grindė dvi ideologijos: komunizmas ir fašizmas. Vokiškas fašizmas ir nacionalizmas buvo žudynes pateisinanti ir žudynėms mobilizuojanti priemonė. Nacionalizmas buvo pasitelkiamas ir kitų valstybių politikos vykdymui. Dėl to Europos vizija ir europinė vienijimosi politika buvo formuojama nacionalizmo, suvokto kaip Kitas, atžvilgiu. Naujosios Europos likimas priklauso nuo pilietinio europietiškumo veiksmingo įtvirtinimo bei denacionalizavimo nuostatos. Nors realus gyvenimas vyksta nacionalinių valstybių santykių aplinkoje, o nacionalumo klausimas neišnyko iš politinio akiračio, tačiau europietis yra suprantamas kaip pilietis, išsivadavęs iš nacionalinės, tautinės ar etninės priklausomybės, kuri riboja jo pilietinę raišką, pančių. Europiniu mastu lietuviams viešai didžiuotis pasipriešinimu sovietiniams okupantams nėra būdų, nes europinės denacionalizavimo nuostatos požiūriu tokios kovos atminties puoselėjimas ar priminimas įvairiomis kultūros formomis gali būti įvardintas kaip šiuolaikinio nacionalizmo apraiška. Mūsų šalies postsovietinis politinis elitas viešai nėra svarstęs nacionaliniais vadintinų klausimų ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog nepaprastai greitai suvokė europinę denacionalizavimo nuostatą vikriai prie jos prisitaikydamas. Daroma išvada, jog tai yra sovetinio denacionalizavimo politiką vykdžiusios komunistinės nomenklatūros palikimas, vis dar priklausantis šių dienų politiniam elitui. Nepaisant denacionalizavimo nuostatos, autorius nacionalizmą laiko vertybe.The European Union has been making efforts to dissociate itself from the tragic past of World War II atrocities. The main cause of that tragic past was considered to be German nationalism. Thus, the overall nationalism became the great Other in relation to which the project of the new Europe was being worked out. Another form of the Other was the Soviet bloc known as the "empire of evil". [...] The Other of the Soviet bloc might be called the "soft Other ", which was impossible to marginalize. The countries which pulled away from the Soviet bloc, regained their independence and became members of the EU can be conceived as the Other intrinsic to the present EU itself and having traits of both "othernesses": the sovietism and the national feelings and aspirations labelled as a manifestation of nationalism that should be supplanted. Lithuanian liberation should be regarded as a manifestation of a national liberation movement promoted by national aspirations. From the point of view of the makers of EU policy such a manifestation is dangerously fused with nationalism. We dare to suggest that the features of non-national sovietism which were implanted in a Soviet citizen called internationalist were more acceptable for EU politicians than the national feelings. Thus, it is the experience of the former Soviet bloc societies that provides a unique opportunity not only to live out the post-soviet transitional state, but also to perceive the actual workings of the main features of the Other in that experience as well as to take part in forming EU policy with regard to the Other