Krikščionys ortodoksai kaip religinė mažuma Baltijos valstybėse tarpukario laikotarpiu

Straipsnyje aptariama stačiatikių religinės mažumos padėtis Baltijos šalyse - Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje 1918-1940 m. Pateikiami statistiniai duomenys, liudijantys, kad minėtose šalyse stačiatikiai sudaro religinę mažumą. XX amžiaus antrajame dešimtmetyje ši mažuma Estijoje sudarė 19 %, Latvijoje — 10 %, Lietuvoje - 1 % (be Vilniaus regiono). Baltijos valstybėse stačiatikiai laikyti carinės Rusijos reliktu. Trumpai apžvelgiamos Stačiatikių Bažnyčios veikimo kiekvienoje iš trijų valstybių problemos. Pagrindinė stačiatikių problema Estijoje buvo ne tiek valstybės pripažinimas, kiek nuomonės apie juos, kaip naivius ir lengvai apgaunamus, paneigimas. Tautinėje istoriografijoje siekta keisti požiūrį į perėjimą į stačiatikių tikėjimą. Latvijoje, kur didžioji dalis stačiatikių buvo rusų tautybės, esminė problema buvo valstybės pripažinimas. Tai pavyko pasiekti tik baigiantis XX amžiaus trečiajam dešimtmečiui, įrodžius atsidavimą Latvijai ir latvių kalbai. Ypač daug prisidėjo arkivyskupas Janis (Pomerrs).Lietuvoje nebuvo poreikio tapti religine mažuma, nes visi stačiatikiai priklausė rusų ar baltarusių etninėms mažumoms.The article discusses the status of the Orthodox Christian religious minority in the Baltic countries: Estonia, Latvia, and Lithuania in 1918-1940. It provides statistical data showing that Orthodox Christians were a religious minority in those countries. In the second decade of the twentieth century, the share of this minority was 19 % in Estonia, 10 % in Latvia, and 1 % in Lithuania (excluding Vilnius region). In the Baltic states, Orthodox Christians were considered as a relic of tsarist Russia. The article provides a brief overview of the problems faced by the Orthodox Church in each of the three states. In Estonia, the main problem of Orthodox Christians was not so their recognition by the state as negation of the opinion of them as naïve and easy-to-cheat people. In the national historiography, it was sought to change the attitude to the conversion to the Orthodox faith. In Latvia, where the majority of Orthodox Christians were ethnic Russians, the recognition by the state was the essential problem. This was achieved only at the end of the third decade of the twentieth century, when they managed to show their dedication to Latvia and Latvian language. An especially great contribution was made by Archbishop Janis (Pomerrs). In Lithuania, they did not need to become a religious minority because all Orthodox Christians belonged to the Russian or Byelorussian ethnic minorities