Jurgio Baltrušaičio metaforos - simboliai

Jurgio Baltrušaičio poezija yra organiška vidinio gyvenimo forma, vidinio patyrimo kalbiniai pranešimai. Mintis siekiasi žodžio, minties mąstymas – išskirtinė intelektualinė J. Baltrušaičio aistra – vidinio žodžio. Eilėraščius J. Baltrušaitis rašė kaip mąstymo eidosus, kaip vidinės būties pavidalus. Mene įkūnyta vidinė patirtis, paslapties jutimas, kurią įmanoma atskleisti tik „širdies metodu“. Poetas atsiskleidžia kaip ezoterinis kūrėjas, susitelkęs į amžių mįslę. Jis intuityviai perėmė savo bendruomenės, nuo amžių įsikūrusios prie Nemuno, vidinę patirtį, apimančią gyvenimo ir sugyvenimo būdus, darnos ir šventumo jutimus, bet jo sąmonė formavosi XX a. pradžios intelektualinio Rusijos gyvenimo, labiausiai susijusio su simbolizmu, erdvėje. J. Baltrušaitis priklauso antrajai rusų simbolistų kartai, debiutavusiai po 1900 metų. Savitumo jai suteikia filosofinis pobūdis, nuolatinė susimąstymo–įsimąstymo būsena, kuri atsispindi ir meno supratime, ir menui keliamuose uždaviniuose. Metaforų–simbolių interpretacijai svarbios J. Baltrušaičio siekimas kūrybą suprasti kaip paslapties kelią, susijusį su menininko vidinėmis patirtimis. Metaforiškumas yra neatskiriama simbolio žymė; kiek simbolis yra gyvas, nevirtęs vienareikšmiu ženklu ar alegorija, tiek jis lieka metaforiškas. Jurgio Baltrušaičio eilėraščių rinkinių pavadinimai – žemės laiptai, kalnų takas, lelija ir pjautuvas, ašarų vainikas, aukuro dūmai – yra metaforos-simboliai, išreiškiantys svarbius jo poetinės pasaulėjautos momentus. Juose kristalizuojasi mąstymo–jautimo tankis, daugeriopai susipina pamatinės jo kūrybos temosJurgis Baltrušaitis’ poetry is an organic form of internal life, linguistic reflections of internal experience. J. Baltrušaitis wrote poems as eidos of thinking, as appearances of internal existence. Art embodies internal experience, feeling of mystery, which can be revealed only by “the method of a heart”. The poet reveals himself as an esoteric writer, focused on the riddle of centuries. He intuitively inherited internal experience of his community, from ancient times residing next to Neman river, which encompasses ways of living and co-existence, feelings of harmony and sacredness, but his consciousness was formed in the space of intellectual Russian life of the beginning of the 20th century, intimately related to symbolism. J. Baltrušaitis belongs to the second generation of Russian symbolists, who broke out after 1900. Its unique character stems from philosophical inclinations, constant state of pensiveness-contemplation, also reflected in the understanding of art and goals posed to art. Interpretations of metaphors-symbols are important for J. Baltrušaitis’ aspiration to understand the creative process as a road of mystery, related to internal experiences an artist experiences. Metaphorical nature is an inseparable sign of a symbol; symbol is alive to the extent that it has not turned into an unambiguous sign or allegory, to the extent that it remains metaphorical. Titles of Jurgis Baltrušaitis’ poetic collections – earth stairs, a mountain path, lily and a sickle, a wreath of tears, smoke of the altar – are metaphors-symbols, expressing important moments of his poetic worldview