Womans body in the Lithuanian womens prose fiction (the end of the 20-th century)

Straipsnyje apžvelgiamas požiūris į kūną XX a. pab. lietuvių moterų prozoje. Autorė teigia, jog lietuvių prozą suformavo moterys rašytojos XIX a. pabaigoje, įsitraukusios į tautinio atgimimo sąjūdį. Jos savo kūrinių herojes vaizdavo siekiančias aukštų dvasinių idealų, savo ir savo šalies gerovės, kovojančias su patriarchaline priespauda (Žemaitė, Šatrijos Ragana, Petkevičaitė-Bitė). Ši tradicija iš esmės buvo tęsiama autorių, į prozininkių gretas įsijungusių pačioje XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioje (Vidmantė Jasukaitytė, Dalia Urnevičiūtė ir kt.). Nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio, debiutavus Jurgai Ivanauskaitei, Zitai Čepaitei, Jolitai Skablauskaitei, moterį idealizuojantis vaizdavimas ėmė keistis: kalbant krikščionybės simboliais, „madonas" ėmė keisti „pasileidėlės". Apibendrinant teigiama, jog šiuolaikinių moterų rašytojų herojės yra vaizduojamos kaip nekenčiančios savo moteriškų kūnų (menstruacijos - skausmingos ir žeminančios); kaip „neturinčios motinų", t. y. motinos neminimos arba veikia represyviai; meilė keičiama seksu, kontracepcija neminima. Vaizduojamos herojės - jaunos, bevaikės (gimdymą Z. Čepaitė mini kaip atgrasų per TV matytą reginį). Straipsnyje daroma prielaida, jog daugumos moterų prozos herojų tapatybė sutampa su „moterų žurnalų" siūlomu modeliu, matrilinijiniai literatūriniai ryšiai sunkiai įžvelgiamiThe article reviews attitudes towards body in Lithuanian female prose of the end of the 20th century. The author claims that Lithuanian prose was shaped at the end of 19th century by female writers, who joined the national revival movement. They depicted heroes of their works as aspiring for higher spiritual ideals, the well-being of their own and their country, opposing patriarchal oppression (Žemaitė, Šatrijos Ragana, Petkevičaitė-Bitė). This tradition, in essence, was continued by authors, who joined the ranks of prose writers at the very beginning of 1980s (Vidmantė Jasukaitytė, Dalia Urnevičiūtė and others). From the middle of the 1980s as Jurga Ivanauskaitė, Zita Čepaitė, Jolita Skablauskaitė published their first works, depiction idealizing women began to change: to use Christian terminology, “madonas” were replaced by “libertines”. To summarize, heroes of contemporary female writers are depicted as hating their female bodies (menstruations – painful and humiliating); as if “lacking mothers”, that is, mothers are not mentioned or perform a repressive role; love is replaced by sex, contraception is not mentioned. Depicted heroes are young, childless (Z. Čepaitė refers to giving birth as a repugnant process seen on TV). The article makes an assumption that identity of most heroes of female prose coincides with models offered by “women magazines”, matrilineal literary ties are difficult to distinguish