Prayers to the New Moon in the Folklore of Eastern Lithuania: an Ethno-linguistic Aspect

Straipsnyje etnolingvistiniu aspektu tyrinėjamos maldelės į jauną mėnulį, plačiai žinomos Lietuvos folklore. Labiausiai tos maldelės paplitusios Rytų Lietuvos teritorijoje, ypač rytų aukštaičių vilniškių tarmės plote. Tai sakralinio pobūdžio tekstai, susiję su gydomąja magija. Čia išryškėja maginė kalbos funkcija: žodis vartojamas ne vien komunikacijai reikšti, bet turi ir paslaptingos antgamtinės galios. Tokių maginių tekstų kalba savo išraiškingumu ir vaizdingumu artima poetinei kalbai. Etnolingvistus domina tose maldelėse pasitaikanti sava ir skolinta poetinė leksika. Vienas iš tokios leksikos pavyzdžių – kreipiniai į jauną mėnesį. Straipsnyje detaliai išanalizuota šių kreipinių raiška ir sandara. Išskiriama keletas nagrinėjamų kreipinių grupių: kreipiniai, turintys skolintų elementų (pažyminių) („šios nedėlios karalaiti“); kreipiniai su jaun- šaknies žodžiais („jaunas mėnulaiti“); kreipiniai, apibrėžiantys jauno mėnesio statusą („dangaus karalaiti“); kreipiniai su būdvardiniais pažyminiais, reiškiančiais šiam dangaus kūnui būdingą savybę skleisti šviesą arba nurodančiais jo spalvą („šviesus mėnuo mėnesėli“, „mėnesėli baltasai“); kaip kreipinys į jauną mėnesį vartojams tik pats jo pavadinimas (vienas arba drauge su mažybinių priesagų vediniais) („mėnesėli“, „mėnuo mėnulėli“); saviti, rečiau pasitaikantys kreipiniai („dangaus tėvuli“, „aukso rageli“); sudėtingesni išplėstiniai kreipiniai (‚jaunas mėnuo mėnulaitis, apsirėdęs kaip ponaitis“). Kaip matyti iš straipsnio, maldelėse esama savų ir svetimų, tradiciškai lietuviškų, su senąja religija sietinų bei aiškiai krikščioniškų elementų.The author analyses the ethno-linguistic aspect of prayers to the new moon, which are part of the folklore of eastern Lithuania. They are most widely spread across the territory of eastern Lithuania, especially in the area of east Aukštaitian Vilniškiai dialect. These are texts of a sacral nature related to healing magic. The magical function of the language becomes apparent here: the word is used not only for communication; it also has a mysterious supernatural power. The expressiveness and attractiveness of the language in such magical texts is very close to a poetic language. Ethno-linguists are interested in original and borrowed poetic lexes in these prayers. One of the examples of such a lexis is addressing the new moon. The author analyses in detail the expression and structure of these addressing forms. Several groups of addressing forms are identified: addressing forms that have borrowed elements; addressing forms with “jaun”-root words (“jaunas mėnulaiti”); addressing forms that define the status of the new moon (“dangaus karalaiti”); addressing forms attributes that denote a feature characteristic of this celestial body (spreading the light) or indicate its colour; the name of the moon used as an addressing form (the name alone or together with suffixes of diminutival derivatives) (“mėnuo, mėnulėli”); peculiar and rare addressing forms; complex and extended addressing forms. As it is stated in the article, these are original and borrowed, traditionally Lithuanian elements, ones related to old religions or clearly a Catholic one