A Scientific conference in Samogitia on the 240th anniversary of Dionizas Poška’s birth

Dionizo Poškos, kaip ir kurio nors kito senosios literatūros kūrėjo, kūryba retai patenka į konceptualių konferencijų pranešėjų referatus. Lietuvių literatūros pradininkams daugiausia dėmesio skiriama tik per jų jubiliejus. 2004 metų spalio 11-12 dienomis Poškos tėviškėnai suteikė progą Lietuvos mokslininkams pabūti kartu su kūrėjo giminaičiais, gerbėjais, skaitytojais. Dviejų dienų vos pakako aptarti tai, kas naujausio Poškos tyrinėjimuose, aplankyti gražias poeto gimtinės apylinkes, pasimėgauti žemaičių vaišingumu. Po 1994 metų, kai Vytautas Vanagas monografijoje "Dionizas Poška" ankstesnius tyrimus apibendrino, o daug ką ir naujo paskelbė, nieko apie Poškos kūrybą literatūrologai nebuvo pasakę. Kalbininkų atliktus Poškos raštų kalbos tyrimus išplėtė ir 1998 metais knygoje "Žemaičių bendrinės kalbos idėjos" susistemino Giedrius Subačius. Po to, atrodo, niekas apie Žemaičių kultūrintojo kalbą nerašė. 2004 metais įvykusi mokslinė konferencija, skirta Poškos 240-osioms gimimo metinėms, rodo, jog vis dėlto jis nėra marginalinis mūsų senosios literatūros autorius, o filologai gana įprastu mokslui periodiškumu pateikia naujų tyrinėjimų rezultatų. [...] Konferencijoje buvo pateiktas ne vienas naujesnis archyvinis faktas, gerokai papildantis ligšiolinę Poškos biografiją, o jo kūrybos tyrėjai beveik vienu balsu kalbėjo apie tradicijos ir modernumo koreliaciją, retorikos ir beužgimstančio individualaus rašymo santykį. Akcentuota, jog Poškos tekstai svarbūs ne tik dėl to, jog parašyti lietuvių kalba, bet ir dėl užfiksuotų XVIII-XIX amžių sandūroje Europoje vykusių mentalinių pokyčių.Considering Arūnas Sverdiolas’ thoughts expressed in his book “Steigtis ir sauga” and following Jurijus Lotmanas’ articles “Apie garbės ir šlovės opoziciją pasaulietiniuose Kijevo periodo tekstuose”, “Dar kartą apie garbės ir šlovės sampratą”, this article examines Dionizas Poška’s writings focusing on reflections of change in the classical symbolic communicative system used within the highest caste and evidenced through the concept of words garbė and šlovė (i.e. honour and glory). Many sample texts written by D. Poška reflect the traditional concept of garbė and šlovė. Glory is an attribute of the highest caste, whereas honour is a moral value remuneration for honourable service granted by a sovereign to his subordinate, mostly a nobleman, i.e. a warrior who faithfully carried out his duty. The analysis also shows that the concept of glory entrenched by Horatius is reflected in D. Poška’s texts – a creator can also be glorious. The traditional concept of garbė and šlovė remained vital due to the “pressure” of rhetoric and literary forms. Like other writers of the 19th century, D. Poška had only those words and expressions which were polished and made ready by the rhetoric tradition. The latter could represent the reality being mythological and strictly oriented toward the vertical. To represent new relations and new ideas, D. Poška mostly portrays the common people because it was easier to describe them by using rough material having no formulated and ready made expressions