Tuštumos refleksija

Postmodernizmas taip pat atėjo į Lietuvą kartu su esminiais vedybiniais gyvenimo pokyčiais. Keitėsi ne tik geopolitinė situacija, kai žlugus sovietinei imperijai atsivėrė valstybių sienos. Dar didesnius iššūkius patyrė kultūra, atsivėrusi įvairioms dvasinėms patirtims. Jauni lietuvių rašytojai E.Ališanka, S.Parulskis, K.Navakas buvo tie žmonės, kurie jautriausiai suėmė savin prieštaringas mūsų amžių sandūros nuotaikas. Jų kūryboje vienokiais ar kitokiais pavidalais skleidžiasi postmodernistinė laikysena, kuri Vakarų Europoje ėmė reikštis galbūt apie septintąjį dešimtmetį, o į Lietuvą atėjo truputį pavėlavusi. Šiame straipsnyje autorė stabteli ties Kęstučio Navako kūryba. Jo negausi (tik trys rinkiniai), tačiau svari poezija tėra gana nedaugelio tyrinėta. Kita, ne mažiau reikšminga priežastis: tai tikras fin de siecle poetas, šiuolaikinio žmogaus dvasios metraštininkas, į savo kūrybą sudėjęs XX-XXI amžių sandūros ištarmes. Kas svarbu lietuvių postmodernistui? Kas slypi už tarsi paprasto ir neįpareigojančio "žaidimo gražiais paviršiais"? Į šiuos ir kitus klausimus, vienaip ar kitaip susijusius su postmodernizmo, šiuolaikinės meninės mąstysenos, tendencijomis bandoma atsakyti straipsnyje. Navako kūryba raiškiai atskleidžia postmodernistinio meno prigimtį - savojo "aš" ištirpimas tuštumos nirvanoje, įsitraukimas į dionisiškąjį chaosmosą ir priartėjimas prie kalbos ribų. Tuštuma ir tyla yra šiuolaikinės poezijos ženklai. Straipsnyje stebimos Navako pastangos savaip užkalbėti tuštumą ir tylą, apipinti tiesos (apie save ir kitą) nebūtį žodžiais, grakščiomis jų girliandomis.Postmodernism came to Lithuania together with the essential life changes, which were influenced not only by the geopolitical situation, where, upon the downfall of the Soviet empire, the states’ borders were opened. The culture experienced even larger challenges and was opened to different spiritual experiences. Young Lithuanian writers E. Ališanka, S. Parulskis and K. Navakas were the ones who saturated the conflicting climate of the end of the 20th – beginning of the 21st century in the most sensitive way. The works of the said authors, in one way or another, manifest with postmodern attitude, which commenced to be expressed in the Western Europe in the sixties and entered Lithuania with a delay. In her article the author dedicates most attention to the works of Kęstutis Navakas. His sparse (only three collections), but significant poetry remains little studied. Another reason for the author’s attention to the said poet is that Navakas was a certain fin de siecle poet, a chronicler of the spirit of the modern man, who managed to saturate the characteristics of the end of the 20th – beginning of the 21st century into his work. What is important to Lithuanian postmodernism and what hides behind the “playing with pretty surfaces”, which is, at first glance, simple and noncommittal? Those and other questions, which are related with the trends of postmodernism and modern artistic thinking, are attempted to be answered in the article. Navakas’s poetry expressly reveals the nature of the postmodern art – the dissolution of the own “ego” in the nirvana of emptiness, involvement into the Dionysian chaosmos and approaching the limits of the language. Silence and emptiness are the signs of modern poetry. The article notes Navakas’s attempts to speak to emptiness and silence and weave the absence of truth (of himself and others) with graceful garlands of words