1919 m. balandžio mėn. Vilniaus operacijos kariniai aspektai

Jaunesnės kartos lenkų istorikas dr. Janas Snopko (g. 1960 m.) yra Bialystoko universiteto adjunktas, jo Istorijos instituto direktoriaus pavaduotojas. Moksliniai interesai: XIX-XX amžių lenkų visuomeninės-kultūrinės veiklos, sporto draugijų ir karybos istorija. Straipsnis parengtas remiantis pranešimu, skaitytu 2000 m. spalio 5 d. Vilniaus universitete vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Vilniaus konfliktas 1919-1920 m. Tautiniai prieštaravimai, diplomatija, karo veiksmai“. Autorius daugiausia analizuoja Lenkijos kariuomenės Vilniaus operaciją 1919 m. pavasarį, bet akcentuoja ir jos pamatinius politinius aspektus. Jis pabrėžia, kad jei lietuviams Vilniaus priklausomybė Lietuvos valstybei buvo neginčijama aksioma, tai daugumai lenkų atrodė akivaizdu, kad šis miestas turi atitekti Lenkijai. Lenkų visuomenei atgimstanti valstybė be Vilniaus ir Lvovo buvo neįsivaizduojama, lygiai kaip be Krokuvos ir Poznanės. Ir ne todėl, kad taip buvo senojoje Žečpospolitoje. Vyravo nuomonė, jog tuose miestuose daugumą gyventojų sudaro lenkai. Vilniuje lenkų procentas buvo didesnis negu tokiuose miestuose kaip Lodzė ar Bialystokas. Atsikūrusios Lenkijos valstybės strateginė padėtis buvo sudėtinga, vyko vadinamoji „kova dėl sienų“. Nuo 1919 m. vasario vidurio faktiškai prasidėjo karas su Tarybų Rusija. Kariuomenė iš pradžių buvo formuojama iš savanorių, privalomas šaukimas pradėtas 1919 m. sausio pabaigoje. Balandžio mėn. Lenkijos kariuomenė turėjo jau 200 tūkst. vyrų, iš jų fronte - 80 tūkst. Buvo jaučiamas ginklų, amunicijos, aprangos trūkumas. Didžiausias dėmesys pirmaisiais 1919 m. mėnesiais buvo skiriamas kovoms su ukrainiečiais dėl Lvovo. Valstybės viršininko ir Vyriausiojo kariuomenės vado J. Pilsudskio planams užimti Vilnių buvo nepalankūs ir turėję didelę įtaką Lenkijos Seime tautiniai demokratai (endekai), laikę juos federacinių projektų realizavimo pradžia. J. Pilsudskio užmačioms dėl Vilniaus Seimas pritarė tik 1919 m. balandžio 4 d. rezoliucija, raginančia „kuo greičiau išvaduoti iš bolševikų ir tvirtai sujungti su Lenkijos Respublika šiaurės vakarines Lenkijos teritorijas su jų sostine Vilniumi“. Fronte prieš bolševikus lenkų kariuomenė turėjo nemažą kiekybinį ir žymų kokybinį pranašumą. Vadinamojoje Lietuvių-baltarusių divizijoje, vadovaujamoje gen. S. Šeptickio (Szeptycki), buvo daug savanorių ir šauktinių iš Vilnijos. Puolimo Vilniaus kryptimi operatyvinį planą rengė papulk. J. Stachievičius (Stachicwicz) ir majoras T. Kaspšickis (Kasprzycki). Bendrą vadovavimą pasiėmė J. Pilsudskis, mat jam tai buvo „egzaminas Vyriausiojo vado poste“ ir drauge „grynai asmeninių svajonių įgyvendinimas“. Operacijos plane buvo numatytas puolimas Vilniaus kryptimi iš Mostų ir Lydos placdarmo, o smogiamoji jėga - kavalerijos dalinys, vadovaujamas papulk. V. Bielinos-Pražmovskio (IV. Belina-Praźmowski). Jis turėjo sparčiu prasiveržimu užimti Vilniaus geležinkelio stotį ir išlaikyti ligi atvykstant pastiprinimams. Planas buvo rizikingas, kavalerijai grėsė pavojus būti atkirstai ir sunaikintai Vilniuje išdėstytų raudonarmiečių. Todėl operacijos pradžios datą stengtasi išlaikyti griežtoje paslaptyje, ir tai pavyko. Puolimą lenkų kavalerija pradėjo balandžio 17 d., remiama pėstininkų dalinių, kurie, natūralu, judėjo lėčiau. V.Belina-Pražmovskis, siekdamas išnaudoti netikėtumo momentą, ryžosi pradėti Vilniaus ataką balandžio 19 d. priešaušryje. Pačiame Vilniuje ir jo apylinkėse veikusios POW grupės padėjo puolantiesiems žvalgydamos vietovę ir atlikdamos diversinius veiksmus. Užėmus geležinkelio mazgą, rimtą pagalbą suteikė Vilniaus geležinkelininkai, kurie iškart pasiuntė traukinį j Benia-konis atvežti pastiprinimų. Iki balandžio 19 d. popietės lenkų kavalerija užėmė dalį Vilniaus, bet atsitokėję bolševikai ėmė gan sėkmingai kontratakuoti. Tačiau vakare atvykę geležinkeliu apie 1000 lenkų pėstininkų padėtį išgelbėjo. Balandžio 20-21 d. nauji lenkų pastiprinimai visiškai išstūmė bolševikus iš Vilniaus. Beje, Vilniaus operacijoje nedalyvavo Lietuvių-baltarusių divizijos kariai, buvę fronte prie Baranovičių. Vilniaus operacija nepaisant jos rizikingo pobūdžio baigėsi dideliu kariniu laimėjimu. Tačiau J. Pilsudskiui nepavyko pasiekti su ja siejamų politinių planų Lietuvos atžvilgiu. Jo įgaliotinio M. Riomerio derybos Kaune nedavė jokių rezultatų. Vilniaus užėmimas sudarė svarbų fait accompli, bet dar galutinai neįtvirtino Vilniaus ir Vilnijos priklausomybės Lenkijos valstybei.Article throws some light on the Polish army's military operation in Vilnius in the spring of 1919; the basic political aspects of the operation are presented as well. The author also emphasises different viewpoints towards Vilnius: for Lithuanians, Vilnius was an inseparable part of the Lithuanian state, while the majority of Poles strongly believed that this city belonged to Poland. Many people in the newly reborn Poland did not imagine their state without Vilnius and Lvov, as they could not imagine it without Krakow and Poznan. Partly these ideas could be viewed as sentiments in favour of the former Lithuanian-Polish Commonwealth; however, the decisive factor was the number of Polish population in the above mentioned cities, and in Vilnius the number was greater than in Lodz or Byalystok, for example. The newly restated Poland faced many problems: first of all, the so-called "struggle for frontiers", later, in February of 1919, the war with the Soviet Union started. Therefore, during the first months of 1919 much attention was paid to the fights with the Ukrainians over Lvov, and the Seimas in fact agreed upon Vilnius issue only in April of that year. In the front line against the Bolsheviks the Polish army gained quantitative superiority and even more considerable qualitative advantage. The operation plan included the attack in the direction of Vilnius from Mostu and Lyda bridgeheads, the seizure and upkeep of Vilnius railway station. The plan was risky, and the cavalry faced the danger of being cut off and destroyed by the Red Army dislocated in Vilnius. Therefore the authorities undertook strict measures to keep the date of the operation in secret, and they succeeded in that. The Vilnius operation, despite its risk, ended in a significant war victory. However, J. Piłsudski did not succeed in realizing his political strategies with respect to Lithuania. The negotiations of his representative M. Riomer in Kaunas were fruitless. Thus the occupation of Vilnius presented an important fait accompli but did not yield the desired result, i.e. did not establish the subordination of Vilnius and Vilnius region to Poland