Lietuvos sostinės ir provincijos lietuvių folklorinių ansamblių sąsajos su etninės kultūros paveldu

Folkloro ansambliai yra viena populiariausių etninės veiklos formų, jų veikloje žmonės ieško savo etninio tapatumo arba jį užtvirtina. Remdamasi "pirminio" ir "antrinio" folkloro sąvokomis, straipsnio autorė siekia atskleisti kaimo ir miesto folklorinio judėjimo savitumus, išnagrinėti miesto ir kaimo ansamblių narių kilmę, išskirti jų veiklos folkloriniame ansamblyje motyvacijų skirtumus, atskleisti muzikavimo tradicijų perimamumo tendencijas. Analizuojami Anykščių bei Utenos rajonų folkloriniai ansambliai priskiriami prie "pirminio folkloro", t. y. vietinės tradicijos puoselėtojų, kuriems tereikia "susidainuoti" ir "susigroti". Vilniaus miesto folkloriniai ansambliai (taip pat ir kitų didmiesčių) atstovauja "antriniam folklorui" - tradicijos perėmėjams, turintiems išmokti ansamblio atstovaujamo krašto tarmę, šokimo manierą ir t. t. Išskyrus folklorinių ansamblių narių veiklos motyvaciją folkloriniame ansamblyje, pastebėti šie skirtumai: kaimo žmonėms svarbesnis pramogos aspektas. Kaime repeticijos ir koncertai yra dideli įvykiai. Gyvenimo tempas mieste yra daug greitesnis, todėl čia svarbus yra poilsio, derinamo su pažintine nauda, aspektas. Folklorinių ansamblių marių muzikavimo tradicijų perėmimo iš tėvų ir perdavimo savo vaikams procentinis tyrimas parodė, kad folklorinių ansamblių gausa (tarp jų ir vaikų) dar nereiškia, kad gerai vykdomas pagrindinis šių ansamblių tikslas - populiarinti savo kultūros tradicijas, sudaryti gyvosios tradicijos tęstinumo prielaidas bei perduoti ją ateinančioms kartoms.Folklore bands are among the most popular forms of ethnic activities, in which people search for or reinforce their ethnic identity. Referring to the concepts of the “primary” and “secondary” folklore, the author of the article attempts to reveal the peculiarities of the folklore movement in urban and rural areas, examine the origins of the members of urban and rural bands, distinguish the differences of motivation of their activities in the band and reveal the trends of continuance of music playing traditions. The analyzed folklore bands of Anykščiai and Utena districts are attributed to the “primary” folklore, i. e. the nurturers of the local tradition, who only need to “get in tune with each other”. Folklore bands of Vilnius (and other cities) represent the “secondary” folklore, i. e. the keepers of the flame, who have to learn the dialect of the land, represented by the band, the manner of dancing, etc.. With the exception of the motivation of activities of the members of the band, the following differences have been noticed: the aspect of entertainment is more important to rural people. Rehearsals and shows in the rural areas are significant events. The tempo of life in the city is significantly faster therefore the aspect of relaxation, matched with cognitive benefit, is more important. The percentage studies of taking over of the music playing traditions by the members of the bands from their parents and passing over the traditions to their children has shown that the plenty of folklore bands (including children) does not mean that the main objective of the bands, i. e. popularization of the traditions of the culture, creating the prerequisites for continuance of the live tradition and transferring it to the coming generation is well executed