Communicational disturbances in the Lithuanian folklore

Straipsnyje aptariami lietuvių folklore (dainose, pasakose, sakmėse, patarlėse, priežodžiuose, palyginimuose) bei prietaruose minimi komunikacijos sutrikimai; analizuojami spausdintuose šaltiniuose rasti kalbos (vaikų nekalbėjimas, kalbos netekimas), kalbėjimo (šveplavimas, neaiškus, pernelyg greitas, lėtas kalbėjimas), balso sutrikimai, mikčiojimas ir kt. Taip pat siekiama įžvelgti folkloro kūrėjų nurodytas kompleksijos sutrikimų priežastis, prevenciją ir įveikimo būdus bei pateikti senovės žmonių požiūrį į komunikacijos sutrikimų turinčius asmenisThe article discusses instances of communication defects recorded in Lithuanian folklore (songs, fairytales, legends, proverbs, adages, comparisons) and superstitions; the author analyzes identified language (children not speaking, loss of language), speaking (lisping, inarticulate, hurried, slow talking), voice defects, stammering and so on. Also, the article seeks to identify complex causes of defects, ways to prevent and treat them indicated by people composing folklore as well as define the attitude of ancient people towards individuals with communication defects