Overturning utopias

Straipsnio objektas – ironiškoji lietuvių poezija sovietmečiu. Straipsnio autorius teigia, kad ironiškos, į sarkazmą ir groteską pereinančios poezijos analizė rodo, kaip silpo totalitarinės galia, kaip visuomenėje baimę ar tikėjimą ėmė keisti nusivylimas sovietiniais idealais, paskui kritika, o vėliau ir karnavališkas parodijavimas. Straipsnio autoriaus nuomone, ironiška poezija ne tik siekė autonomijos ideologinio diktato sąlygomis, bet buvo ir tos ideologijos tiesioginė kritika. Straipsnio autorius aptaria kelių poetų kūrybą. Vlado Šimkaus kūryboje, anot straipsnio autoriaus, matome, kad ironija mezgasi iš lėto, tarsi slėpdamasi už tragiško įsisąmoninimo, kad gyvenama utopijos ūksmėje. Vėliau ironija tampa vis atviresnė, maždaug tuo pat laiku kaip ir Marcelijaus Martinaičio "Kukučio baladėse", kuriose ironija itin stipri, susipynusi su grotesko poetika. Stasio Jonausko "Spalius", anot straipsnio autoriaus, jau galima suvokti beveik kaip konstatavimą "postfactum", kaip praėjusios ir nebeatsigausiančios ideologijos sarkastišką išjuokimą. Straipsnio autorius daro išvadą, kad visų analizuotų poetų stiprus depoetizacijos patosas – kasdienės frazės (Šimkus), anekdotiškos situacijos (Martinaitis), pseudomokslinis stilius (Jonauskas). Šimkaus ir Martinaičio ironija susijusi su to meto socialiniais pokyčiais ir skaudžiomis patirtimis. Jonausko "Spaliai", anot straipsnio autoriaus, išsiskiria tuo, kad šalia ideologinių klišių ironizavimo dažnai taikoma jų "patvirtinimo", pakartojimo taktika. Jonauskas, straipsnio autoriaus nuomone, parodo jų visišką fiktyvumą, tuščią skambėjimą.The article constructs one of the versions of the decline and fall of the Soviet Empire: first, there emerged an ironic, sarcastic poetry deconstructing the compulsory ideology; second, this kind of poetry gained wide acceptance; finally, it conquered. Thinking of the Empire as a Utopian project, we trace and discuss the trajectory of antiutopian thought in the poetry of Vladas Šimkus, Marcelijus Martinaitis, and Stasys Jonauskas. An analysis of their ironic poetry merging into sarcasm and grotesquery shows how totalitarian rule weakened, how in Soviet society fear or faith in Soviet ideals was replaced, first, by registering disappointment with them, then by criticizing them, and lastly by making fun of them in a burlesque fashion. Ironic poetry not only sought autonomy under the circumstances of ideological dictatorship but also criticized the latter directly. It did all of the following: deconstructed the essential ideologemes of Soviet society with their pretrensions to absolute truth, ridiculed the myth of technical progress and the alleged power of planning, sceptically analyzed the asserted primacy of society with respect to the individual, and revealed the mechanisms of power used against human beings as well as the ways the latter accommodated themselves to the system